5 nuotr.Mane stebina, kad Lietuvoje daugelį stebina, jog kažkas, kaip dabar madinga sakyti, „perrašinėja istoriją“. Pas mus tas „kažkas“, žinoma, yra rusai, kuriems atrodo, kad ne jie, o būtent mes „perrašinėjam istoriją“ kartu su amerikiečiais... O pažvelgus globaliau, paaiškėtų, jog visi viską „perrašinėja“: kinai neteisingai pasakoja apie jų šalį kadaise okupavusius japonus, japonai neteisingai heroizuoja savo kamikadzes ir vis reikalauja Kurilų salų, rusai su ukrainiečiais, baltarusiais, uzbekais, azerbaidžaniečiais, kazachais ir kirgizais, karačajais, čečėnais, totoriais bei čerkesais pamiršo paskaičiuoti tūkstančius savų piliečių, kovojusių III Reicho pusėje, net istoriškai išoperuoti vokiečiai kartais pašnibždomis prisimena savo Antrojo pasaulinio karo didvyrius.
Visi, kurie piktinasi „istorijos perrašinėjimu“, yra arba beviltiški naivuoliai, arba dar labiau beviltiški propagandistai. Nes istorija nėra joks tikslusis mokslas. Tai net ne mokslas. Tai - politinė atmintis, kurią vysto bet kuri valstybė, netgi ta, kuri apskritai neturi kuo pasigirti. Jeigu istorinis pasakojimas būtų objektyvus, tai reikštų, jog viso pasaulio valstybės panaikintos ir žmonija susiliejo į bendrą spalvingą visumą (kaip pasakytų globalistas) arba pilkąją inertišką masę (kaip pasakytų realistas).
Žmonės visame pasaulyje yra linkę savaip pasakoti netgi asmenines istorijas ir šis pasakojimas dažnai nieko bendro neturi su tikrove. Ką jau kalbėti apie valstybių adaptuotus oficialiuosius pasakojimus, prie kurių dirbo daugybė viešųjų ryšių specialistų bei valstybinį užsakymą atidirbinėjančių istorikų.
Todėl mane vis dar stebina, kad kažką tai stebina.
Daugiau mažiau objektyvią asmeninę istoriją galite papasakoti savo vaikams prieš miegą, jeigu esate kažką įdomesnio matę ar nuveikę. O objektyvi valstybės istorija gamtoje tiesiog neegzistuoja. Tai - politinės religijos reiškinys: milijonai tiki Dievą, kurio niekas nematė...
