Kinijoje siaučiant koronavirusui kasdien mus pasiekia pranešimai apie užsienio valstybių iš viruso paplitimo židinio evakuojamus savo piliečius. Galvoju, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija atsikvėpė, jog ten mūsiškiai tik trys, ir tie nenori išvykti. Nereikia nei su kaimynais tartis, kad prigriebtų kelis lietuvius į savo lėktuvus, nei patiems senąjį „spartaną“ siųsti. Gali ramiai sau klerkai sėdėti rankutes sunėrę… Nors, dėl teisybės, reikia pasakyti, - sėdėtų jie lygiai taip pat, net jeigu ten būtų daug mūsiškių.
Kodėl taip manau? Ogi sprendžiu iš URM reakcijos, o tiksliau, reakcijos nebuvimo, tais atvejais, kai realios pagalbos reikia lietuvių šeimoms, iš kurių Norvegijos „Barnevernet“ atėmė vaikus. Šią savaitę „Vakaro žinios“ rašė, kad vienai šeimai pavyko pasprukti, o kiti tėvai neteko trijų savo atžalų. Tai štai jie iš tarnybų, ambasadų, ministerijos nesulaukė jokios pagalbos, jokio patarimo. Maža to, kai žurnalistai susisiekė su ministerija, pastaroji atkirto, kad nežino, kaip rasti nevilties apimtus tėvus! Čia jau iš fantastikos srities - galėjo bet kokio paauglio paprašyti, kad šeimos pavardę į feisbuką įvestų ir - vualia - kontaktai prieš akis.
Taigi, kai mėgstam sakyti, kad valdžia tik liežuviu plaka, tai šiuo atveju ji nedaro net to. Kas gali žinoti, kaip, tarkim, paveiktų „Barnevernet“ darbuotojus vienas prezidento Nausėdos skambutis Norvegijos karaliui Haroldui? Na, tiek to karaliaus, gal užtektų ir jų premjerei „geležine Erna“ vadinamai Ernai Solberg skambtelėti? Ar irgi telefono numerio negali surasti? Galim pasidalinti Norvegijos vyriausybės telefonais, nesigėdykite kreiptis.
Anksčiau, kai prezidentūroje turėjome „aitę“, žmonės svarstė, gal ji neužstoja šeimų, nes pati tokios nesukūrė. Gal negali suprasti tos meilės vaikams, kad ir kiek svetimų galvelių glostydavo. Tai dabar turim vyrą, dviejų mergaičių tėvą, kuris tikrai visa tai turi žinoti. Ir vis tiek - nieko.
O baisiausia, kad per šias vis pasikartojančias valdžios abejingumo istorijas, Lietuvos piliečiai praranda tikėjimą Lietuva. Nes jie tapatina ją su tais abejingais valdžiažmogiais. Todėl vis girdim: „ai, ta Lietuva vienokia, anokia“. Ir į bėdą patekęs lietuvis jau nebesikreipia pagalbos. Jis nebetiki valstybe. O tai yra didžioji Lietuvos tragedija.