1 nuotr.Yra tokia nuostata, kad įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Tiesa, ji taikoma gerokai plačiau - nuo atsakomybės neatleidžia ir kitų teisės aktų nežinojimas. Tačiau ar įmanoma viską žinoti, kai, pavyzdžiui, vien valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo sprendimų nuo pernykščio kovo vidurio „prikepta" per 700? Kitaip tariant, daugiau nei vidutiniškai po vieną per dieną.
Beje, su „kovidine" pandemija susijusių operacijų vadovų turėjome vos du - dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį bei jo pirmtaką Aurelijų Verygą. Už nemažos dalies jų sprendimų nesilaikymą žmonėms numatyta administracinė atsakomybė. Tačiau norint sužinoti, ką jie kasdien sumąsto, tektų mesti visus darbus ir tik sėdėti teisės aktų registre (nes net Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje ne visi sprendimai skelbiami). O per 700 teisės aktų „prikepė" vos du žmonės. Tačiau nuo atsakomybės neatleidžia ne tik operacijų vadovų sukurptų teisės aktų nežinojimas. Juos dar tvirtina ir begalė kitų institucijų - ne tik Seimas ar Vyriausybė, bet ir ministerijos, departamentai, netgi tarnybos, tokios kaip Ryšių reguliavimo ar Valstybinė maisto ir veterinarijos. Kaip viską žinoti?
Bet noriu apsiriboti vien operacijų vadovais. Kaip žmonėms susigaudyti, kai, pavyzdžiui, A.Veryga iš pradžių - pernai pavasarį - sakė, kad veido kaukės nuo „koronos" neapsaugo (nes tada jos buvo milžiniškas deficitas), o po to (kai atsirado jų perteklius) savo sprendimais įtvirtino, kad jos kai kur yra būtinos? Arba kai A.Dulkys pareiškė, kad be Galimybių paso galima valgyti bei gerti lauko kavinėse, tačiau negalima apsilankyti jų tualetuose, o paskui patvirtino priešingą sprendimą: galima ir į tualetą. Iš kur paprastam žmogui žinoti, ar tokie sprendimai nepakeisti dar kartą? Galima į tualetą ar ne? Reikia kaukės tam tikroje vietoje ar ne? Galbūt reikėtų kiek pristabdyti teisės aktų „kepyklą" ir prieš kažką kerpant pirmiau devynis kartus pamatuoti?
