1 nuotr.Jaučiu, kad sulauksiu rūstybės iš tautiečių, gyvenančių užsienyje ir laikančių save Lietuvos, net jei nežada niekada į ją grįžti, piliečiais, tačiau kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. O ji tokia: ne visi, turintys lietuvišką pasą, yra tikri Lietuvos piliečiai.
Per vieną TV laidą „Panorama" buvo rodomas reportažas, skirtas sugraudinti nejautrias širdis - reportažas apie neva vis mažėjančią Lietuvą. Skelbta, kad šiemet beveik 800 Lietuvos piliečių, gyvenančių svetur, prarado pilietybę, nes gavo svetimos valstybės pasą. Graudenta, kad Lietuva per maža, jog galėtų sau leisti prabangą tokiais kiekiais prarasti savus piliečius.
Manęs nesugraudino. Graudu, kai žmonės emigruoja iš šalies - tada tikrai prarandami žmonės. Tačiau tie, kurie daugybę metų gyvena užsienyje ir net neketina grįžti namo bei naująja tėvyne pasirenka kitą valstybę gaudami jos pasą, man kažkodėl rūpi gerokai mažiau nei prisidedantys prie Lietuvos gerovės kūrimo. Kodėl man turėtų rūpėti, kad dėl to jie praranda lietuvišką pasą?
Man tikras pilietis - tas, kuris padeda išsilaikyti savai valstybei, moka jai mokesčius, dirba jos naudai. Na, dar pateisinama, jei žmogus trumpam išvažiuoja į užsienį užsidirbti - Lietuvoje ne visada ir ne visiems suteikiama tokia galimybė. Tačiau jei jau pasirinkai kitą pasą, tai ir jokių pretenzijų į Lietuvą nebeturėk. Nes jei turėtum du pasus, tai ir valdžią galėtum rinkti dviem valstybėms, ir tarnauti dviejų šalių kariuomenėje, ir t.t.
Turbūt esu bejausmis, tačiau manau, kad nemaža dalis emigrantų lietuvišką pasą tenori išlaikyti tik praktiniais sumetimais. Pavyzdžiui, dėl to, jog lietuviškas pasas yra ES piliečio ir Šengeno erdvės šalies piliečio pasas, kuris atveria daugelio valstybių sienas. Šnekos, kad paso praradimas galutinai nukirstų lietuviškas šaknis, kažkodėl skamba labai neįtikinamai. Vien tai, kad kažkur stalčiuje guli lietuviškas pasas, man per menkas pilietybės įrodymas.
