6 nuotr.Yra tokia liaudies patarlė: „sotus alkano neatjaučia". Taip su Druskininkų sanatorijos „Belorus" darbuotojais elgiasi Užsienio reikalų ministerija, neleidžianti žmonėms dirbti ir užsidirbti. Niekuo dėtais čia nepavadinsi nei premjerės, nei prezidento. Vienas pasiūlė ministrą į postą, kitas patvirtino. Tai gal ir privalėtų paklausti, kodėl ministras taip elgiasi su žmonėmis, su sanatorijoje dirbančiais daugiau nei 360 lietuvių ir keliomis dešimtimis paprastų baltarusių, kurie čia tapo beveik savi. O gal ministras galėtų būti tikras vyras ir, sutaupęs vieną kelionę į draugišką šalį, kur sutinkamas su gėlėmis, atvažiuoti pasišnekėti su pasmerktos sanatorijos darbuotojais akis į akį? Ne vienas jų jau atsidūrė gerokai žemiau skurdo ribos. Kas turi nenumatytiems atvejams užkeiktų santaupų, prisiduria iš jų, kas neturi - skolinasi arba priima pensininkų tėvų paramą. Dabar jų rūpestis - vienas, kaip išmaitinti vaikus ir neprisiauginti skolų.
Mes vis kalbame apie pinigus, bet niekas nešneka, kaip jaučiasi tie pažeminti žmonės. Kokia jų nuotaika, sveikata? Seimas labai susirūpino apginti vieną socialinę mažumą, kurios niekas nei menkino, nei matė, kol ji nepraaugo savęs. Bet nė karto nepasidomėjo, kaip gyvena žmonės iš kurių atėmė darbą bei apkaltino Baltarusijos režimo rėmėjais. Kaip jaučiasi medikai, masažuotojai, pedagogai, elektrikai, registratūros darbuotojai, liftininkai, buhalteriai, valytojai apšaukti Lietuvos priešais?
„Lukašenką pažįstame iš televizoriaus. Neteko sanatorijoje matyti jokių kitų baltarusių, tik paprastus žmones, atlydinčius savo neįgalius vaikus", - stebisi sanatorijos darbuotojai.
Pastaruoju metu URM tonas sušvelnėjo. Besakoma, kad juos režimas išnaudoja propagandiniams tikslams. O gal būtų teisingiau sakyti, kad savo propagandiniams tikslams juos išnaudoja ne tiek režimas, kiek URM, norėdama pavizginti uodegą prieš Europos Komisiją?
