4 nuotr.XXI amžiaus pasaulyje akis bado keistas prieštaravimas. Viena vertus, žmonės raginami būti vilkais, suryti artimą savo, perlipti per visas galvas, nes reikia išgyventi nesibaigiančioje konkurencinėje kovoje. Toks vertimasis per galvą net vadinamas tobulėjimu.
Kita vertus, žmonės traktuojami kaip bejėgės avelės. Nuolat kartojamas žodis „stresas“, jis nuolat plasnoja kažkur aplink. Nors šiuo metu nematomu priešu vadinamas virusas, stresas tokio apibūdinimo nusipelnė jau seniai. O pajutus stresą, visi raginami tuoj pat ieškoti pagalbos, tapti avelėmis, skubančiomis į šeimininko prieglobstį, tai yra aptvarą.
Moksleivis ruošiasi egzaminams? Milžiniškas stresas, tuoj pat apsaugokime moksleivį. Žmona ir vyras susipyko? Nuo tokio streso išgelbės tik specialistai. Nustojo rodyti mėgstamą serialą? Na, čia dar lyg ir ne stresas, bet niekas nežino, kaip tai paveiks slapčiausius mano smegenų užkaborius. Todėl visi tuoj pat kreipkimės į pagalbos linijas. Jų dabar daug - jauniems, vidutiniams, seniems.
Būtų kvaila sakyti, kad jų apskritai nereikia. Lietuviai išties pernelyg užsidarę, viską suspaudę giliai savyje. Bjaurastis, neišleidžiama mažomis dozėmis, vėliau gali plūstelėti potvyniu. Tačiau ar mes, vaduodamiesi iš uždarumo, nepasuksime į kitą kraštutinumą? Netapsime avelėmis, kurioms reikia vadovavimo ir instrukcijų kiekvienu gyvenimo atveju?
Jei moksleivis dejuoja, artėjant egzaminams mokykloje, jam bus sunku ateityje laikyti daug sudėtingesnius gyvenimo egzaminus. Jei žmona su vyru, vos tik susipykę, pradės kapstytis kuo giliau, vargu ar jie prisikas iki lobio. Kartais reikia tiesiog sukąsti dantis, atsilaikyti ir pradėti naują dieną. Ir sugebėti tai padaryti be pagalbos iš šalies. Nes mūsų pasaulio dar niekas nepakeitė, nepavertė jaukia avide. Vilkai čia vis dar klesti, o didžiojo kapitalo savininkai pasistengs, kad taip būtų ir toliau.
