Tik šįkart jis, iš pirmo žvilgsnio, nukreiptas ne prieš eilinius žmones, o prieš valdžią. Premjerui paliepus ministerijoms mažinti išlaidas 5 proc., keturiolika skirtingų sričių galvų svarsto, kaip čia išsisukus su mažesniais finansais. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad galime tokiu posūkiu politikoje džiaugtis, tačiau, kas nukentės atėmus tuos kad ir kelis procentus?
Jeigu gyventume protingoje ir į savo piliečių gerovę orientuotoje valstybėje, greičiausiai ministrai pultų naikinti jiems pavaldžias ir mažai naudos teikiančias įstaigas. Štai ir panaikinus bent vieną tokią - 5 proc. jau nebebūtų išmesti į balą, o sutaupyti valstybės kišenėje.
Tačiau mūsų atveju kentės paprastas ministerijos klerkas. Tyliai, ramiai, rašantis sau popierius kažkur kabineto kamputyje. Sąžiningai dirbantis ir uždirbantis savo 1000 litų. Jis greičiausiai ir papildys darbo biržos lankytojų gretas. Negi atleisi kokį skyriaus vadovą, 8 valandas per dieną tauškiantį telefonu ir geriantį kavą, į darbą ir namo keliaujantį ne visuomeniniu, o tarnybiniu transportu.
Premjero raginimai mažinti valdymo išlaidas pagirtini, tačiau belieka viltis, kad jie duos apčiuopiamos ir ilgalaikės naudos, o ne bus tik skambūs žodžiai siekiant pasigerinti reitingą. Mat kalbėdamas apie diržų veržimąsi jis nepamiršo paminėti ir minimalios algos kėlimo. Gal su euro įvedimu gausime visais 30 litų daugiau.
Vieną diržų veržimą jau atlaikėme, jo pasekmes savo kailiu dar ir dabar jaučia tūkstančiai žmonių. Laikykime kumščius, kad šįkart bus negailestingai veržiama ten, kur reikėjo taupyti vos krizei įkėlus koją į šalį.
