5 nuotr.Raginimas remtis mokslu, o ne prietarais, pastaruosius pusantrų metų girdisi labai dažnai. Pritariu - remkimės mokslu. Mokslininkai, jei neklystu, renka duomenis, juos analizuoja ir paskui pateikia savo išvadas. Jei trūksta duomenų, negali būti ir išvadų. Tai kodėl tuomet pasaulio galingieji ir jų kalbas nekritiškai sekantys žiniasklaidos kanalai iškart puolė kelti paniką, išgirdę apie koronaviruso atmainą „Omikron"?
Juk kol kas aišku tik tai, kad niekas neaišku. Neaišku, kaip sparčiai ta atmaina plinta, kiek sunkūs būna simptomai, kiek ji atspari vakcinoms. Kitaip sakant, duomenų yra labai nedaug. Tai nesutrukdė vyriausybėms vienai po kitos atšaukinėti skrydžius ir skelbti naujus apribojimus. Apgailėtinas panikos požymis buvo žaibiškas Didžiojo septyneto šalių sprendimas surengti skubų sveikatos apsaugos ministrų pasitarimą. Ką jie galėjo aptarinėti? Kaip aptarinėti reiškinį, apie kurį pasitarimo metu buvo beveik nieko nežinoma?
Vyriausybių polinkį skleisti paniką tuoj pasigauna ir jo efektą padvigubina žinių laidos. Per vieną iš jų girdėjau, kaip naujoji atmaina pavadinta „siaubūnu". Taigi turime labai paslaptingą „siaubūną", apie kurį šį žodį ištaręs žinių vedėjas negalėtų nieko papasakoti. Primena baubą po neužmiegančio vaiko lova.
Raginimas remtis mokslu, tai yra duomenimis ir jų analize, staiga išgaravo. Tarp daugybės gąsdinimų pasimetė kuklios žinutės, kad naujosios atmainos simptomai kol kas visai nebaisūs. Vertinant žinutes apie nebaisius simptomus, santūrus požiūris išlieka, primenama, jog trūksta duomenų. Kitais atvejais jokių duomenų nereikia, iškart skelbiama vos ne apokalipsė. Pasikartosiu: kur čia mokslinis požiūris? Vyriausybės juo pačios nenori remtis, elgiasi kaip vaikai tamsiame kambaryje, o paskui rypauja, kad piliečiai kupini prietarų ir skleidžia niekuo nepagrįstus gandus.
