Politikai mėgsta kalbėti apie raudonas linijas, bet dažniausiai tada, kai pykstasi su kitomis valstybėmis. Vis skelbiama, kad tai Rusija, tai Baltarusija vis peržengia raudoną liniją, bet tai ir lieka kalbomis, nes dėl linijos peržengimo niekas nenubaudžiamas. Būtų naudingiau, jei Lietuvos politikai patys sau nusibrėžtų raudoną liniją ir jos neperžengtų. Ir tai padaryti reikėtų jau netrukus - rugsėjį.
1 nuotr.
Juk rugsėjį moksleiviai sugrįš į mokyklas. Galima sakyti, pagaliau sugrįš, nes daugelis jų mokykloje nebuvo nuo praėjusio rudens. Raudona linija turėtų žymėti tai, kad gana žaisti su vaikų likimais ir prie nuotolinio mokymo nebus grįžta. Gali keistis COVID-19 skaičiai, analitikai gali braižyti raudonas ar juodas zonas, tačiau bent jau šioje srityje negalima dar kartą lipti į tą pačią balą. Nes per praėjusį karantiną švietimas buvo bene labiausiai nuskriausta sritis. Tiksliau, labiausiai buvo nuskriausti sistemos „klientai" moksleiviai. Jie tapo neryžtingumo ir tąsymosi įkaitais. Gal dabar bus taip, o gal kitaip, gal jau grįš, o gal tegul tėvai sprendžia - tokio mekenimo užteko pavasarį ir jis neturėtų kartotis rudenį.
Kiek žalos padaryta moksleiviams, niekas nežino. Faktas tas, kad apie didelę žalą kalba visi švietimo specialistai. Tačiau jų kalbas darbais gali paversti tik Vyriausybės politinė valia. Pavasarį valios nesimatė nė su žiburiu. Dabar kalbama, kad kontaktinis mokymas yra prioritetas, kad tik blogiausiu atveju bus grįžta prie nuotolinio, tačiau ryžto nesigirdi. Manau, būtent čia reikia brėžti raudoną liniją ir sakyti ne „blogiausiu atveju", o „jokiu būdu". Nes skaičių padidėjimas ar židiniai mokyklose nebūtų didesnė blogybė, nei dar vieneri sujaukti mokslo metai. Jei politikai vis kartoja, kad vaikai - mūsų ateitis, gal laikas nustoti juos versti savo sprendimų įkaitais.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
