Šiais laikais, kai ypatingai vertinamas veržlumas, bet nelabai vertinamas protas, vyrauja nuostata: iš pradžių darom, paskui galvosim. Ji dažnai nulemia tai, kad pinigai iš pradžių ištaškomi, o paskui galvojama. Arba visai negalvojama, politikai ir valdininkai tik varžosi, kas veržliau ištaškys pinigus. Jei būtų skelbiami taškymo čempionai, Vilniaus vadovai su Remigijumi Šimašiumi priešakyje neabejotinai pretenduotų į titulą.
Praėjusių metų spalį sostinės valdžia entuziastingai paskelbė naujieną - Naugarduko gatvėje pastatytos poilsio salelės. Vilniečiai jose neva gali pasėdėti, pabendrauti. Salelės pastatytos gan judrioje gatvėje. Būtent gatvėje, o ne šalia jos. Nepaisant visų Vilniaus savivaldybės pastangų išguiti iš miesto automobilių vairuotojus, mašinų vis dar netrūksta, todėl gyventojus vargu ar labai viliotų idėja pasėdėti, pagurkšnoti kavą apsuptiems išmetamųjų dujų.
Žinoma, ji dar mažiau viliojo artėjant žiemai. Negana to, spalį buvo nesunku nuspėti, kad artėja naujas karantinas. Sudėjus visas aplinkybes, buvo aišku, jog salelės visą žiemą stovės nenaudojamos, bet Vilniaus valdžia vis tiek jas pastatė ir pateikė tai kaip didelį nuopelną didinant miestiečių gerovę. Rezultatas akivaizdus - salelės išties prastovėjo žiemą nenaudojamos ir dabar tebestovi. Vienintelis skirtumas nuo spalio - parūdijusios metalinės jų konstrukcijos.
Jei kas paklaustų savivaldybės, ji turbūt atkakliai tvirtintų, kad padarė gerą darbą. Jei salelės nenaudojamos, tai kalti tik užsispyrę vilniečiai, nenorintys jose sėdėti per šaltį karantino metu. Ir jau tikrai nekalta miesto valdžia, paleidusi pinigus vėjais. Juk ji DARĖ. Kad darydama negalvojo - tik smulkmena. Ji ir toliau darys, bet negalvos. Kažkas pasikeistų tik tuo atveju, jei tokie pridarymai tiesiogiai patuštintų mero ir jo bendražygių kišenes. Tada tikrai pagalvotų.