3 nuotr.Kartas nuo karto viešumoje pasigirsta susirūpinimas, kad kažkurio miesto centrą bjauroja pastatas-vaiduoklis. Gal ir bjauroja, bet, mano nuomone, baisiausi pastatai-vaiduokliai stūkso ne didžiuosiuose miestuose. Jų, tikrai baisių, pilna Lietuvos kaimuose. Nėra liūdnesnio pastato už apleistą mokyklą, o mūsų provincijoje toks vaizdas matomas vis dažniau. Buvo gyvybė, bendruomenė, liko išdaužyti langai, nykuma ir beviltiškumas.
Visai neseniai sužinojau, kad rugsėjį ketinama uždaryti mokyklą, kurią kadaise baigiau. Taigi rudenį dar viename Lietuvos kaime atsiras dar viena mokykla vaiduoklis. Argumentai, reikia pripažinti, rimti - vaikų nedaug, klases tenka dubliuoti, kenčia ugdymo kokybė. Kaip mėgsta sakyti politikai, viskas tik pačių gyventojų labui, nors vargu, ar kam rūpi tų gyventojų nuomonė. Kam apskritai rūpi žmogelis, gyvenantis 20-30 km nuo rajono centro. Jei gyveni tokioje glūdumoje, tai ark, gerk, tylėk ir nesitikėk, kad gausi kažką daugiau nei autobusą, kuris anksti ryte vaikus išveš, o parveš tik vakare.
Tokiam fone „smagu" girdėti nesibaigiančias kalbas apie regionų politiką. Kuo dažniau kalbama, tuo daugiau mokyklų- vaiduoklių ir ištuštėjusių kaimų. Mat regioninė politika Lietuvoje, kaip taisyklė, prasideda ir baigiasi miestelio centro iščiustijimu. Naujas šaligatvis - didis darbas, mokyklos uždarymas - tik menka problemėlė.
Žinoma, ne man spręsti, kurią mokyklą išlaikyti, o kurią - uždaryti. Jei regionų politika Lietuvoje išties būtų, šio klausimo apskritai nereikėtų spręsti. Mokyklos būtų reikalingos, nes būtų kam į jas eiti. Kadangi regionų politikos nėra, belieka priminti patarlę: devynis kartus pamatuok, dešimtą - pjauk. Kai kalbama apie mokyklos uždarymą, pamatuoti reikia ne devynis, o 90 kartų, nes kelio atgal nebus. Kartą virtusi vaiduokliu, gyvybės ji jau neatgaus.
