„Lyderystė" yra vienas populiariausių XXI amžiaus žodžių, ypač tarp politikos grietinėlės atstovų ir jų ginklanešių (ne taip gražiai sakant - sėbrų). Jei tik kas, politikai iškart šaukia apie lyderius ir lyderystę. Pavyzdžiui, paūmėjo pandemija, Ingrida Šimonytė atėjo į valdžią, įvedė ypatingai griežtus ribojimus ir iškart pasigirdo postringavimai apie lyderystę. Gerbėjams ji buvo lyderystės pavyzdys, nedraugams - nesugebėjimo imtis lyderystės pavyzdys. Vertinimai skyrėsi, bet žodį vartojo visi kas netingi.
4 nuotr.
O dabar pažiūrėkime, kiek mūsų „lyderiai" išties nusipelno šio žodžio. Praėjusią savaitę, patvirtinus didesnes elektros ir dujų kainas, premjerė turėjo puikią progą pademonstruoti lyderystę ir rūpestį šalies gyventojais. Vietoj to ji mikliai nusiplovė rankas, pareiškusi, kad kainas nustato ne Vyriausybė. Ji, pasirodo, „į tą procesą nesikiša". Štai taip, Vyriausybė čia „ne prie ko", nors problema palies visus Lietuvos piliečius. O dėl didesnių elektros ir dujų kainų pabrangus ir visiems kitiems dalykams, palies dvigubai. Kol piliečiai dūsaus ir krapštys pinigines, mūsų „lyderė" į procesą nesikiš ir lyderystės nedemonstruos.
Tokiu atveju nesuprantu, kodėl ministras pirmininkas vadinamas įtakingiausiu valstybės žmogumi. Čia tokia energetinė nepriklausomybė, kad kainos nepriklausomos net nuo premjerės? Nesikišti į procesą lygiai taip pat sėkmingai galiu ir aš ar bet kuris kitas šalies pilietis. O tikras lyderis turbūt pasirūpintų, kad energetinė nepriklausomybė neaugintų žmonių finansinės priklausomybės. Gal pasidomėtų tarnybomis ir tarybomis, nustatančiomis bei tvirtinančiomis kainas. Ir tuo, kodėl jas būtina kelti. O gal netgi pasirūpintų, kad pasikeistų tvarka ir tarnybos bei tarybos nebūtų aukščiau dangaus ir visų Lietuvos politikų bei juos renkančių piliečių. Tik kur tokį lyderį rasi...
