Lietuvos politikai labai mėgsta žodį „karas". Mes jau seniai įtikinėjami, kad esame nuolatinės hibridinio ar bent informacinio karo būsenos. Kai atsirado COVID-19, pradėjome neva kariauti su pandemija. Dabar užplūdo migrantai ir tai išties šiek tiek panašiau į karą. Šia proga daugelis politikų turbūt pajuto įkvėpimą, nes kalbos apie atakas ar agresiją pasidarė ne visai iš piršto laužtos. Jas dabar galima kartoti daug dažniau ir įtikinamiau.
5 nuotr.
Tarp kalbų ir veiksmų dar kartą atsivėrė praraja - vis kalbėdami apie agresiją, politikai elgiasi taip, lyg gyventume visiškos ramybės laikais. Seimas neatsisakė savo „šventos" teisės beveik visą vasarą mušti dinderį, to formaliai nevadinant atostogomis. Kai prabylama apie atostogų įteisinimą, politikai rėkia: negalima, mes juk kiaurus metus tarnaujame žmonėms, privalome susirinkti, vos tik to prireiks. Tačiau, jei valstybėje yra krizė, jie nemato jokio reikalo susirinkti ir toliau poilsiauja kas kur.
Tiesa, į vieną papildomą posėdį Seimas buvo susirinkęs, ir būtent dėl migrantų. Per kelias minutes pakeitę įstatymus, politikai vėl išsiskirstė mėgautis vasara. Dabar pasigirdo kalbos apie neeilinę sesiją, bet kai kuriems veikėjams vis tiek tarnystė valstybei nerūpės iki rudens sesijos.
Sakykime, bala nematė tų seimūnų, jie migrantų antplūdžio vis tiek nesustabdys. Tačiau kuo gilesnė krizė, tuo didesnė tikimybė, jog prireiks skubaus įsikišimo. Kas atsitiks, jei keli nelaukti rezonansiniai incidentai privers skubiai sušaukti Seimą? Iš pradžių susirinks valdyba, ji nustatys posėdžio datą ir paprašys kolegas mesti atostogas. Dalis seimūnų dar papurkštaus, kad dėl menkniekio yra atitraukiami nuo poilsio. Kita dalis klajos kažkur svečiose šalyse ir net norėdami negrįš labai greitai. Galų gale susirinks tingiu, vasarišku tempu.
Jei viskas priklausytų tik nuo Seimo, Lukašenka per tą laiką spėtų atjoti į Vilnių ant balto žirgo.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
