Darbo reikalais teko keletą dienų praleisti kaimyninėje Baltarusijoje. Grįžus buvo privaloma „prisiduoti“ Nacionaliniam sveikatos centrui, atlikti COVID-19 tyrimą ir ruoštis dviejų savaičių saviizoliacijai. Su pirmu ir paskutiniu punktu viskas buvo aišku, o štai antrasis - koronaviruso tyrimas - nemaloniai nustebino.
5 nuotr.
Kalbu ne apie visiškai nedžiuginančią tepinėlių paėmimo procedūrą, o apie mobilaus patikros punkto darbuotojų požiūrį į žmones. Atvykus į vietą, pasitiko apsauginiu kostiumu vilkintis ir kaukę užsidėjęs vartų sargas. Sprendžiant iš antsiuvo ant rankovės, Vilniaus savivaldybėje dirbantis pilietis taip įsijautė į jam pavestas pareigas, kad nustojo suvokti realybę. Nebuvo jokių, tokiu atveju, tikėtinų, „laba diena“ ar „prašau parodyti asmens dokumentą“, o tik agresyviu tonu išrėkti įsakymai „Žinutę!“, „Dokumentą!“, „Važiuot!“.
Kiek maloniau bendravo tepinėlį imanti mergina, tačiau savo noru pas tokį mediką aš antrą kartą tikrai neičiau.
Puikiai suprantu, kad žmonės dirba sudėtingomis sąlygomis ir gal net baiminasi dėl savo sveikatos ar gyvybės. Tačiau kodėl reikia išsilieti ant tų, kurie atvyksta tyrimams? Juk yra tokių profesijų, kurių atstovai nuolat dirba dar pavojingesnėmis sąlygomis, tačiau jie taip nesielgia.
Be to, jei toks darbas vargina ar nedžiugina, visada galima išeiti atostogų, informuoti vadovybę, kad psichologinė įtampa yra per didelė ir paprašyti perkelti kitur, apsilankyti pas psichologus ir t. t. Ir visai nebūtina šaukti ant atvykusiųjų. Juolab kad jie tai daro ne savo noru.
Ar patikros punktuose vyrauja socialiniuose tinkluose paplitusi nuomonė, kad visi, vykstantys į užsienį, ten važiuoja tik tam, jog pauliavotų, parsivežtų namo virusų ir apkrautų likusius darbu? Jei taip, laikas būtų darbą keisti, nes su tokiu požiūriu dirbti su žmonėmis bus sudėtinga. Tiek dabar, tiek ir visoms pandemijoms bei patikroms pasibaigus.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
