XXI amžiuje žmonės nuolat raginami kažkur lėkti, neatsilikti nuo bandos, net jei ta banda ketina nugarmėti nuo skardžio į prarają. Koks nors piarščikas gal net išvedžiotų, kad nugarmėti yra šaunu, šiuolaikiška. Kreivai žiūrima į tuos, kurie nori tiesiog tvirtai stovėti ant žemės, dirbti savo darbą, niekur nelėkti ir remtis per šimtmečius išbandytais dalykais. Vienas iš tokių dalykų yra periodinė spauda. Lekiantys į prarają norėtų, kad ji išnyktų bendrame žiniasklaidos katile, tarp šaukiančių interneto antraščių ir televizijos šokių-pokių.
Norinčių viską sumaišyti ir palikti pilką neskanią masę netrūksta. Politikai jau daugybę metų stengiasi, kad spaudai būtų kuo sunkiau. Žemesniame lygyje prekybininkas gali nuspręsti, jog spausdintas žodis tik užima saldainių ar traškučių vietą. Jam juk vienodai rodo, ant ko prilipdyti kainą. Nesvarbu, kad sunkiais momentais spauda, o ne saldainiai padėdavo lietuviams išlikti sąmoningiems, neištirpti.
Gal to ir reikia - užversti piliečius saldainiais, traškučiais, sensacingomis interneto antraštėmis, po kuriomis nėra turinio, šokiais-pokiais iš ekranų. Gal tai patikimiausias būdas paskatinti žmones lėkti nuo skardžio ir neskausmingai nusisukti sprandą.
Tik kyla įtarimas, kad dar ne visi nori priklausyti bandai, prižiūrimai neišprususių piemenų. Vis dar atsiranda žmonių, norinčių įjungti smegeninę ir ja naudotis. Vis dar yra tokių, kurie mieliau tvirtai stovės ant žemės, nei lėks nežinia kur. Tokiems blizgučiai neatstos spausdinto žodžio. Tokie turėtų laikytis išvien su mados vėjams nepasiduodančiomis „Vakaro žiniomis". Yra paprastas ir patikimas būdas laikytis išvien, jis vadinasi prenumerata. Jis leidžia nepriklausyti nuo prekybininkų malonės. Žmonės, įpratę nepriklausyti nuo kitų, turbūt paliudytų - galvoti savo galva yra sveikiau, nei bėgti paskui pusgalvius.