Iki šiol tik pasibaigus Velykoms, vaistinėse nusidriekdavo eilės ir būdavo kalbama, jog žmonės nemoka švęsti. Visą jų šventimą vainikuodavo persivalgymo ir saiko neturėjimo tradicijos. Tačiau pastarieji metai tas eiles kiek sutrumpino. Šventės dabar asocijuojasi ne su gėrybių nukrautais stalais, o su buvimu tarp artimųjų. Nors galbūt tiksliau reiktų sakyti „nebuvimu".
6 nuotr.
Nes tik būdamas kažkur toli nuo artimųjų ir negalėdamas jų aplankyti, supranti apskritai visų švenčių reikšmę. Juk galbūt jų net nereikia (nekalbant apie laisvadienius darbe), ar nesinori, kai šalia nėra brangių žmonių. Buvimas su jais ir yra kiekvieno žmogaus šventė. Tačiau dažniausiai tam tikrus dalykus pradedame suprasti ar vertinti, tik juos praradus ar nesant galimybei jų turėti.
Pastaruoju metu mums nuolat kartojama, jog „po viruso" gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau. Tačiau šioje vietoje norėtųsi tikėtis, jog žmonės „permąstys" savo vertybes ir į pirmąją vietą iškels ne kažkokius materialinius dalykus, svajonę apie penkių aukštų namą ar naujausios klasės automobilį, o artimą, kitą žmogų.
Žinoma, reikia džiaugtis, jog turime šiuolaikines technologijas ir susimojuoti su šeima galime telefonu ar kompiuteriu. Tačiau velykinis margučių ridenimas ir jų nuotraukų dalijimasis internetu anaiptol yra ne tas pats. Aišku, dabar viskas pridengiama kova su pandemija, bet šventinį savaitgalį pareigūnų vykdytas „nusižengusių" keleivių laipinimas ir baudavimas, pavyzdžiui, iš traukinių tikrai atrodė gąsdinamai. Kitaip tariant, esi kaltas, jei gyveni ne su šeima, tad ir sėdėk (miške ar sostinėje) vienas.
Tikiu, ne vienas taip sėdėjęs pavydžiai stebėjo „laimingųjų" pažįstamų internete viešinamas šventines nuotraukas su šeimomis ir laukė, kad greičiau tik ši „šventė" baigtųsi. O dabar belieka laukti, kol išvykimas į kitą miestą nebebus vertinamas kaip „nusikaltimas" ir visi žmonės tikrai galės švęsti, nes sutiks savo artimuosius.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
