5 nuotr.Kiekvienas rudeninis rytas sostinės, ypač centro, gyventojams prasideda su tais pačiais, ausiai „mielais", garsais. Pastaruosius skleidžia nepailstantys „gatvės muzikantai" - lapų pūtikai. Drąsiai jie nuo praeivių takų nupučia išdykėlius medžių lapus kur nors į patvorį ir taip „išvalo" teritoriją bei neva apsaugo gyventojus nuo nelaimių, pavyzdžiui, paslydimo. Vėl viskas gražu, tvarkinga ir švaru. Tačiau, žinoma, tas grožis tęsiasi neilgai.
Nereikia nė valandos - papučia vėjelis ir vėl per lapus nematyti grindinio. Tačiau „gelbėtojai" jau kažkur toli. Logiškai mąstant, atrodytų, jog lapų pūtikų darbas yra beprasmis, tarsi kova su vėjo malūnais - darai tik dėl to, kad parodytum, jog kažką išvis darai, nors žinai, kad rezultatas bus „ne koks". Tačiau giliau pasikapsčius po lapus, galima atrasti ir šiokios tokios prasmės.
Pirmiausia, aišku, tai yra bandymas gelbėti miesto savivaldybę nuo įvairiausių nabagėlių, kurie vis dėlto paslydo, išsisuko koją ir sugalvojo ieškoti kaltų bei paduoti valdininkėlius į teismą. Su pastaraisiais susijęs ir antrasis lapų pūtikų darbo įprasminimo pavyzdys. Juk lapų pūtikai anaiptol „neblizgina" viso miesto. Į jų radarus patenka tik pagrindinės miesto gatvės, tos, kuriomis vaikšto ir išrinktieji, tos, kurios driekiasi po valdžios atstovų langais. Juk priiminėdamas (nebūtinai logiškus) sprendimus valdininkas, kad aplankytų Mūza, aplink turi matyti tik teigiamus dalykus.
Aišku, niekaip nebuvo galima sugalvoti, jog galbūt tuos lapus reikėtų tiesiog sugrėbti ir išvežti. Brangiau kainuoja, mažiau beprasmio darbo? Turbūt. Tad tokiu atveju belieka džiaugtis, kad bent šiukšlės (dažniausiai) išvežamos, o ne pastumiamos į šešėlį. Tačiau geriausia būtų, kad kiekvienam gyventojui padovanotų po lapų pūtimo aparatą. Tik išeini pro namų duris ir varai lapus pas kaimyną. Taip ir žaistume visą rudenį, vieni kitiems bandydami permesti atsakomybę, kad netikėtai atėjo ruduo.
