3 nuotr.Dauguma su nekantrumu visada laukia pavasario, kai saulė pradeda skaisčiau šviesti, sužaliuoja pievos ir pražysta gėlės. Tuomet tik baigę darbus žmonės paskubomis lekia į gamtą pakvėpuoti grynu oru ir pasivaikščioti basomis per žolę. Tačiau dažnai nutinka ir taip, jog atvykęs į kokią nuošalesnę ir, atrodo, iškylai tinkamą pamiškę, pasijunti lyg lankytumeisi autoservise. Kur pažvelgsi, kur bežengsi, aplink mėtosi (tiesa, būna ir labai tvarkingai sukrautos) vien padangos.
Panašu į tai, jog kai tik vairuotojams suskamba priminimas, kad reikia keisti žiemines padangas į vasarines, jie iškart susipakuoja nebereikalingą mašinos „apavą" ir veža jį prie kokios dailiai nuaugusios pušaitės. Sunku pasakyti ar net įsivaizduoti, kokioje „automobilio naudojimosi instrukcijoje" ar „patarimų knygoje" nurodyta, kad nereikalingų padangų išmetimo vieta yra miškas, pieva ar paupys. Turbūt atsakyti į šį klausimą gali tik pastarųjų žmonių galvas tvarkantys „mechanikai".
Tačiau netgi, jei nesate gamtos mylėtojas ir mėlynąjį žibučių grožį mieliau keičiate į asfalto pilkumą, unikalių „kalnų" galima rasti ir miesto centre. Pastarieji ypač išauga po laisvadienių. Tuomet iš šiukšliadėžių tarsi lava nesustabdomai veržiasi šiukšlės. Net nekalbant apie tai, jog pagrindiniuose poilsiautojų traukos centruose šiukšliadėžių galėtų būti daugiau ar jų tūriai būtų didesni, vėlgi viskas atsiremia į žmonių sąmoningumą. Panašu, jog kai kuriems niekaip neįmanoma suprasti, kad jei šiukšliadėžė jau pilna, gal reikėtų nunešti savo šiukšles į kitą, tuštesnę, ar tiesiog parsivežti jas namo.
Taigi gyvename iš serijos „po manęs nors ir tvanas" laikais. Kai vienintelė galiojanti taisyklė yra „man taip patogiau" (pavyzdžiui, išmesti padangą tarp žibučių). Todėl natūralu, jog ir gamta, ir miestas paverčiami šiukšlynais. Žmonės tiesiog nori patogaus gyvenimo (kad ir šiukšlyne).
