Faktas, kad besipiktinančių dėl Galimybių paso nesąmonių buvo, yra ir bus. Žmonės nenori būti suvaržyti, apriboti, atskirti. Jie taip pat nenori stovėti eilėse prie parduotuvių durų, kai ateina nusipirkti megztinio artėjančiai žiemai. Tačiau, panašu, kad to megztinio gali ir nebeprireikti, nes atėjo laikai, kai ir kasdieninės duonos įsigijimas kai kuriems tapo nemenku išbandymu.
Žinoma, internetas ir visagalės technologijos daugumai mūsų palengvino gyvenimus. Nuolat matome ir girdime naujausią informaciją iš viso pasaulio, nuolat atnaujiname savo žinių bagažą, netgi tą stebuklingąjį Galimybių pasą „online" atsisiuntėme poros mygtukų paspaudimu. Jaunimas po internetą „nardo" kaip žuvys vandenyje, tačiau, pavyzdžiui, ne visi senjorai pasižymi tokiais puikiais „nardymo" ypatumais. Be abejonės, ir jų dalis jau pasikaustę išmaniųjų telefonų ar kompiuterio klaviatūrų maigyme, o dalis nupėdino iki artimiausios vaistinės ir gavo popierinį „galimybių išrašą".
Tačiau net nereikia gyventi gūdžiame miške ar „balanos gadynėje" (nors tokių senolių ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje dar netrūksta), kad nespėtum paskui nuolat besikeičiantį valdžios nelogiškų sprendimų traukinį ar apskritai nežinotum, kas yra tas Galimybių pasas. Juk net sostinėje netrūksta vienišų senjorų, neturinčių artimųjų, gyvenančių užsidarius kambarėlyje ir kuriems kompaniją palaiko tik murkiantis rainis.
Šį gana liūdną vaizdelį šios savaitės pradžia padarė dar liūdnesnį. Kai pamatai, kaip sunkiai vaikščiojanti ir aštuntą dešimtį perkopusi močiutė ateina į parduotuvę, kad nusipirktų duonos ir pieno, o apsauginis pasako, jog jos neįleis, nes pastaroji neturi „galimybių", norisi ne verkti, bet šaukti. O senjorė, negirdėjusi apie Galimybių pasą, iš tiesų stovi prie parduotuvės ir verkia. Bandydama pamokyti „nepaklusniuosius" (pavyzdžiui, nepasiskiepijusius) valdžia „kiek" perlenkė lazdą. Tad, bandant bent kažkiek pataisyti situaciją, gal reikėtų patiems šokti į kurjerių aprangas ir lankyti vienišus senolius. Juk iki kito „grandiozinio" sprendimo priėmimo nelabai ir yra ką veikti.