1 nuotr.Ar pastebėjote, mielieji, kaip mus visus užvaldė... baimė. Na gerai, ne visus, bet absoliučią daugumą. Ir tokia neeilinė, nekasdienė baimė.
Jos tikrai nebuvo iki pandemijos. Pandemijos ir per ją taikytų suvaržymų metu pradėjo ryškėti pirmieji baimės daigai - baimė, nesusileidus eksperimentinio marmalo, prarasti darbą, baimė dėl tos pačios priežasties likti atstumtam, nepatekti į klubą, kavinę ir t.t. Taip, ir tuomet buvo tokių, kurie turėjo kitokią nuomonę ir net viešai ją reiškė. Reiškė, nepaisant oponentų juodinimo ir drabstymo purvais. Pandemijai einant į pabaigą (ar pasibaigus, nes situacija vertinama skirtingai), suvaržymų ir baimių tarsi sumažėjo.
Tarsi, nes suvaržymus gali bet kada grąžinti.
Su baime viskas dar paprasčiau - prasidėjus karui Ukrainoje, ji sugrįžo. Ir tokia, kokią net sunku buvo įsivaizduoti. Pirmiausia gerokai sumažėjo turinčių kitokią nuomonę, o drįstančių ją išsakyti liko vienetai. Net vakarykščiai valdžios bei jos vykdytos represinės-segregacinės politikos kritikai šiandien pritilo. Tie, kurie vis dar drįsta turėti kitokią nuomonę ir ją išsakyti, yra puolami ne tik nuolatinių priešų, bet ir vakarykščių draugų. Žmonės, atrodę išsilavinę ir inteligentiški, pasidavė laukinei baimei, norui priklausyti tiems, o ne kitiems, ir yra pasirengę bet ką sudraskyti į skutus.
Puolamos įmonės, jų vadovai, atskiri vieši ar ne visai vieši asmenys, atlikėjai, meno žmonės, puolama spauda. Ir net neabejoju, kad didžioji puolėjų dalis tą daro dėl tos pačios baimės. Baimės prarasti „draugus", baimės netekti darbo, būti priskirtais kitokiems ir t.t.
Situacijų, kai žmonių baimė išnaudojama siekiant asmeninių, viešai neskelbiamų tikslų, istorija žino daugybę. Ir visais atvejais už viso to kažkas slypi. Kaip manote, kas naudojasi mūsų dabartine baime?
