1 nuotr.Valdžios sluoksniuose prisigalvojama įvairiausių keistenybių, kodėl lietuviai emigruoja, manoma, net dėl to, kad bijo eiti į kariuomenę. Tiesa akivaizdi visiems, tik ne valdžiai: jei nesu skatinamas už pastangas, emigruoju. Visi darbdaviai sutartinai pasakys, kad savo darbuotojus skatina už jų sąžiningą darbą ir motyvaciją. Tačiau didžiausios darbdavės - valstybės - vairininkai skatinimo priemones taiko kitaip. Diskutuojama, kuo suvilioti emigrantus grįžti į Lietuvą, kokias jiems gyvenimo sąlygas pasiūlyti, ginkdie, ne tiems, kurie čia liko, čia dirba ir čia moka mokesčius. Likai, dirbi ir tylėk. Jei neiškentęs emigruosi, tapsi aktualus.
Investuojamos didelės lėšos į žmones, kurie darbo gyvenime nelabai matę, bet alkoholio - jūras marias. Nesakau, kad jiems nereikia padėti bristi iš alkoholizmo, tik, deja, retas pats rodo norą iš liūno bristi. Kaip tokiems padėti? Gal maldauti atsiklaupus: būk geras, norėk, gi pinigus kainuoja. Tikros istorijos detalės: 50 metų moteris, per gyvenimą turinti poros metų darbo stažą, bet girtavimo - keliasdešimties, susirgo, „atsisakė“ inkstai (nereikia klausti dėl ko), taigi nuolat pas ją į namus atvažiuoja autobusiukas, kuris nuveža moterį pasidaryti dializės, parveža. Moteris kas mėnesį gauna pašalpą. Bet alkoholio neatsisako, sako: gersiu, taigi vis tiek išvalys inkstus. Visos šios vežiojimo, medicinos paslaugos už mokesčių mokėtojų pinigus, pašalpa irgi ne kieno kito uždirbta.
Vėlgi - nesakau, kad tą žmogų reikia palikti mirti, bet akcentuoju valstybės praktiką - skatinimas už tai, kad nieko nedarai, parazituoji, kuo šis parazitavimas didesnis, tuo didesnė valstybės malonė. Štai kad ir čigonų taboras, mąstoma, kaip čigonus integruoti į visuomenę, ir tam jau numatomos milžiniškos lėšos.
