Vilnius jau pastatė paminklą Džonui Lenonui, Frenkui Zapai, Romenui Gari, Vilniaus Gaonui ir nuleido vamzdį į Nerį. Tačiau niekaip nesugeba paminklu pagerbti Jono Basanavičiaus. Galima pagalvoti, kad šio asmens poveikis mūsų valstybės laisvei buvo menkesnis nei „Beatles“. Nors amžinatilsį Dž.Lenonas kažin ar bent nutuokė, kas ir kur yra Lietuva.
J.Basanavičiaus taip įkyriai purtomasi, tarsi menamą Vilniaus savivaldybės „liberalizmą“ būtų užpuolusios blusos. Tarsi patriarchas mūsų valdžiai būtų koks gėdingas svetimkūnis. Tik nedrįsta to atvirai pripažinti. Nors jei mes nebūtume turėję tokių patriotų kaip J.Basanavičius, Vilniuje dabar nebūtų partinių frakcijų ir jokios savivaldos. Tik gubernijos pakraštys, vėliau vienpartinis CK ir Vykdomasis komitetas. Nebūtų ir paminklo Dž.Lenonui. O skulptūros sumanytojai aiškintųsi saugumiečiams.
Tad per 26 metus Lietuvos sostinėje nepastatyti J.Basanavičiui paminklo yra skandalas. Liudijantis per trumpą istorinę atmintį. Trumpesnę nei mini sijonas. Dar blogiau - atspindi požiūrį į valstybingumo idėją. Ji sunykusi ar net nebuvo išvystyta, suvokta. Ar funkcionieriams dėl to gėda? Manau, nė kiek. Dabar, kai pakvipo galimybė „Viduramžių“ namais užstatyti senamiesčio skverus, J.Basanavičiui skvero neliko. Matyt, skveruose jau „aptiktos“ Viduramžių pastatų liekanos. Tad skulptūrą nugrūs prie Filharmonijos. Pragmatiškiau pastatyti skulptūrą Signatarų namų balkone. Kad ant sostinės pelningosios žemės visai neužimtų vietos.
Liberalai, aišku, gali atrėžti, jog skulptūros iš viso nieko nereiškia. Istorinė atmintis saugoma galvose. Tik kažin ar į jas įtelpa. Nes ten užgriozdinti senamiesčio užstatymo planai. O skulptūra tai pagarbos ir dėkingumo ženklas. Liudijimas, jog piliečiai žino, ką gerbti.