Kitą pirmadienį 18 tūkst. abiturientų laikys mokyklinį ar valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Tėvai, mokytojai, o ir patys jaunuoliai svarsto, kokius teks nagrinėti kūrinius, autorius, temas. Ir galbūt net įsivaizduoja, kad netinkamai pasirinkta tema ar autorius gali nulemti visą tolesnį gyvenimą.
Būtų labai paprasta, jei žmogaus gyvenimo sėkmę būtų galima apskaičiuoti skaičiais. Per egzaminus surinktais balais, darbe - gautais pinigais, sukauptais stažais, o pagarbą apskaičiuoti socialinių tinklų patiktukais. Bet tai tik skaičiai.
Jaunuoliai ateityje patys pajus, kiek mažai konkrečiame gyvenime reiškia teisingai, pagal dabartinę pedagoginę dogmą interpretuotas Antanas Škėma ar Jonas Aistis. Nes pasaulis kasmet prisigalvoja pačių įvairiausių interpretacijų, įsitikinimų ar tikrovės iškraipymų. Kai ministrai, savo laiku gavę aukščiausius balus už Žemaitės kūrinių interpretacijas, deklamavę Maironį, vis vien dabar rausiasi šiukšliadėžėse. Ieškodami svetimų čekių. Nes tiesiog kafkiška prisipažinti, jog, aiman, apsivogiau.
Egzistencialistai sako, jog žmogų pažinsi tik ribinėje situacijoje. Bet ši riba - ne abitūros egzaminas. Mes savo išrinktuosius dabar atpažįstame iš ataskaitų už kanceliarines prekes. Tai irgi grožinė literatūra, nes autorių išgalvota. Ir autoriai patys atsiskleidžia. Ribinėje čekio situacijoje. Bet šių autorių mokiniai nenagrinės. Kad per daug ir per anksti nesužinotų. Apie į mokyklinę programą neįtrauktus „grožinius kūrinius".
Svarbiausia žmogui - ne balai, o sąžinė. Kad ateityje nė kiek nebijotum, jog užgrius inspektoriai. Patikrins ir ras apgavysčių. Nebijoti, jog kažkas tuojau sugriaus tavo pasaldintą biografiją. Kažką apie tave iškapstys. Kažką gėdingo praneš. Nes šakalai, musės zuja tik ten, kur pajunta nešvarią sąžinę. O nuo doro žmogaus visos niekšybės, visi šmeižtai atšoka. Gal ne iškart, bet visada.