Genetikai teigia, jog grynakraujai, tai yra, trečios, ketvirtos kartos lietuviai yra melsvai pilkų akių ir lengvai virškina riebalus. Tad galima pagalvoti, jog visų Lietuvos gyventojų jungtinis portretas - daug laimingų fizionomijų, būryje kramsnojančių riebų lašinį ir blyksinčių pilkai mėlynomis akutėmis.
Tačiau abejoju, ar toks jungtinis portretas vis dar būdingas. Veikiau surinktume į vieną Lietuvos portretą būrį jaunatviškų gyventojų prie kebabinių. Su kukurūzų spragėsių maišais, saulėgrąžų saujomis. Ir džiugiai blyksinčių rudomis akimis. O tos fotografijos antrajame, o gal jau trečiajame plane pamatytume tai, kas vis dar vadinama lietuviais. Daug senukų ar beveik pensininkų.
Droviai blyksinčių pilkai mėlynomis akimis, nes jau nesugeba susikalbėti su savo anūkais. Atvykusiais pas savo senelius iš Zanzibaro, Tailando ar jau visiškai vietiniais. Bet tiek sulindusiais į žaidimus savo „mobiliakuose", kad vis dar pilkai mėlynakio senelio jau nemato.
Ir tai - ne apie rasizmą. Ne apie ksenofobiją. Apie tai, kad senstanti Lietuva veltui stengiasi išsaugoti Lietuvą ir apsijuokia. Graudendamasi per mažu gimstamumu, nors senukams vaikai juk negimsta. Siūlydami sveteliams savo šaltibarščius ir taip patys tapdami egzaltuotomis, rožinėmis barbėmis.
Vis sunkiau suprasti, kuo gi mes išskirtiniai? Kad „šaltibarštiniai"? Kad vos spėję apsigyventi užsieniuose, imame pamokslauti Lietuvoje likusiems kaip provincialūs „klebonai"? Anksčiau buvę kaimiečiai tyčiojosi iš kaimo, o dabar išvykėliai tyčiojasi iš čia likusių. Nors ką pasiekė tas, kuris net savo kraštą praradęs?
Anksčiau tokius žmones vadindavo nevykėliais, o dabar - geidžiamais pavyzdžiais. Nes mums kažkodėl labai imponuoja, kai koks nors išbėgėlis iš Lietuvos tyčiojasi iš mūsų Londone. Ar ištekėjusi už turtingo senuko brito demonstruoja „išskirtinę eleganciją".