Laikas Lietuvai grįžti prie natūrinio ūkio. Tokio, kuriame absoliuti dauguma gyventojų patys sau viską užsiaugina ir pagamina, o žemės nedirba tik saujelė išrinktųjų. Istorijos vadovėliai teigia, jog natūrinis ūkis - viduramžių reliktas. Pažangesnėse valstybėse taip ir yra. Ten žmonės dirba, kad nusipirktų produktų. Lietuvoje reikia juos užsiauginti. Nusipirkti sugeba anaiptol ne visi.
Norint parodyti žmogaus santykį su miestu ir kaimu dažnai vartojamas posakis „pirma karta nuo žagrės“. Arba antra, arba trečia. Kartais šis posakis skamba paniekinamai, o visai be reikalo. Žmonės perka vis daugiau sėklų, vis dažniau patys augina daržoves. Ilgai nuo žagrės bėgome, bet greitai sugrįžtame. Ir tik nedaugelis daržoves augina dėl išplitusios ekologiškumo mados ar noro turėti sveikesnį produktą. Daugelis tiesiog siekia, kad jų virtuvėse būtų ne tik kruopų.
Nesiseka Lietuvai suspėti paskui pasaulį. Sovietmečiu visi augino maisto produktus, nes nebuvo ko nusipirkti. Atėjus laukiniam kapitalizmui - nėra už ką. Gal jau laikas baigti eksperimentus ir tyliai arti žemę. Buvo laikai, kai vienas brolis eidavo prie žagrės, kitas - prie knygų. Dabar beveik visi gauna diplomus, tačiau knygos nepadeda. Belieka žagrė.
