1 nuotr.Prie pirmojo Dakaro ralio etapo starto linijos stojo 92 automobilių klasės ir 139 motociklų klasės lenktynininkai. Tarp jų buvo ir keturi lietuviai. Įveikus penkis etapus, automobilių liko 64, motociklų - 114. Visi keturi mūsų šalies sportininkai vis dar tarp jų. Ir lietuviai anaiptol čia nėra eiliniai statistai. Jie žino, ką reiškia būti tarp 20 greičiausiųjų ar net „grasinti“ geriausiųjų 10-ukui. Yra kuo didžiuotis.
Žinoma, mūsų Dakaro kariai, kaip ir visi kiti dalyviai, nėra apsaugoti nei nuo klastingų kopų, nei nuo pavojingų šlaitų ar „aklumo“ smėlio audroje. Trasoje suklumpa ir Dakaro lyderiai. Tačiau lietuviai nesiskundžia, o pripažindami tai kaip savo klaidą užsilopo technikos žaizdas ir juda toliau. Ne kartą mūsiškiams teko sužinoti ir ką reiškia patiems Dakare patirti traumas. 2015 m. Benediktas Vanagas tris etapus įveikė su sulaužytu riešu, 2009 m. Balys Bardauskas tris dienas važiavo su sulaužytomis rankomis. Tačiau ir po tokių „nuotykių“ jie vis tiek ten grįžta.
Aišku, kiekvienas išsikelia savo tikslą - kažkas nori pagerinti ankstesnį rezultatą, kažkas nori nugalėti save, kažkas šį savo žygį skiria šeimai. Tačiau galiausiai viskas susiveda į vieną - Trispalvę, Vytį, Lietuvą. Mus visada vadindavo krepšinio tauta, bet pasižiūrėjus į sirgalių minią Pietų Amerikoje ar sausio 6-20 d. prie televizorių prilipusių tautiečių skaičių, turbūt galima ir susimąstyti dėl to pavadinimo keitimo. Kaip sakė vienas Kinijos, kuri automobilių klasėje irgi turi tris lenktynininkus, komandos atstovas: „Jūs tikrai pamišę dėl Dakaro“. Nors kiekvienose varžybose būna tik vienas nugalėtojas, tačiau mums visi jie - Antanas Juknevičius, B.Vanagas, Vaidotas Žala ir B.Bardauskas - jau yra nugalėtojai.
