Dar didelė mūsų visuomenės dalis yra gyvenusi prieškario laikais ir puikiausiai juos atsimena. Atrodytų, tai visai nesena praeitis. Tačiau iš tiesų aną ir mūsų epochas skiria šviesmečiai.
Mano mama dažnai prisimena, kad jos tėvas, mano senelis, niekada nebuvo pakėlęs balso, niekas iš šeimos narių jo nėra matęs apatiniais drabužiais. Garbingam žmogui net kasdienėje aplinkoje buvo svarbu išlikti oriam, nepažeisti kito erdvės.
Šiandien gal ir juokinga būtų apie kieno nors padorumą spręsti iš to, ar namie jis vaikšto tik su trumpikėmis ar su marškiniais ir kaklaraiščiu. Tačiau niekas turbūt neneigtų, kad šių dienų visuomenės moralė - kita. Ir nebūtinai geresnė. Štai “prie Smetonos” griežčiausios bausmės grėsė už nusikaltimus tikėjimui. Juokinga? Gal, bet iš Italijos mokyklų jau liepta išmesti kryžius, netrukus lieps mesti ir mums, nes tokia yra ES moralė. Juokingas šiandien atrodo ir žodis “karšinti” - svetimas, dvelkiantis naftalinu. O dar taip neseniai už tėvų “nekaršinimą” toli gražu ne kaimynų apkalbos, bet griežtas tuometinio baudžiamojo kodekso straipsnis. Šiandien nusenusius tėvus vežame rogutėmis į mišką (pensionus, senelių namus), bet vaikštome iškeltomis galvomis. Išdidūs, šiuolaikiški, bet ar laimingi?
