Pastaruoju metu Lietuvos valdžia serga. Žaibišku greičiu plinta aklo taupymo karštligė. Visi, turintys kompetencijos tą daryti, - pakirsti it rudeniniai lapai. Ligos simptomai sveikajai visuomenės daliai jau akis bado: pensijos sumažėjo taip, kad kitą mėnesį garbingo amžiaus piliečiai į taupkases keliaus ne išmokų, o susimokėti už teisę dar pagyventi; Kinija vykdo vieno vaiko politiką, o pas mus vieną vaiką privalės dalytis ne šeima, o visas kaimas; nuo mokytojų, pusdienį alkanomis akimis žvelgiančių į mokinius, vaikams naktimis ims sapnuotis košmarai; kvalifikuotos medikų pagalbos nebesulauksime, nes tokia profesija išnyks. Baisiausia, kad pagalbos ištikus nelaimei ieškoti nebebus kur - policininkai už valdžios nuodėmes atlikinės “nemokamų atostogų” bausmes.
O juk dirvonai, kuriuose galima taupyti, akimis neaprėpiami. Dešimttūkstantinės valstybės įmonių vadovų algos, sveiku protu nesuvokiami institutai, be pinigų čiulpimo, neatliekantys jokio darbo. Galų gale ir šalies vadovų nenoras sustabdyti mokesčių mokėtojų pinigų tratinimo veksams, fluksusamas ir kitokiems liaudyje keiksmažodžiais tapusiems projektams.
Pats laikas skelbti epidemiją. Gaila, kad nėra kam. O taip norėtųsi gyventi sveikoje visuomenėje, valstybėje. Deja.
