Komercinių bankų svajonė - elektroninis aborigenas lietuvis

Pažangiojoje Švedijoje, jei jų komerciniai bankai luptų tokius pinigus už kiekvieną elektroninę ar neelektroninę paslaugą, visuomenė keltų skandalus. Bankai būtų užversti baudomis. O Lietuvoje neva nepažangūs piliečiai, regėdami nekontroliuojamą svetimų bankų lupikavimą, mieliau atsiskaitinėja grynaisiais. Tarkime, toks protestas.

Bankai, aišku, suinteresuoti galutinai pasidalyti vietinius aborigenus, visus 100 proc. Ir visus 100 proc. prijungti prie savo elektroninių sistemų. Kad vietiniai aborigenai, jų buitis, šeimyninė, darbinė, finansinė situacija būtų kiekvienam banko klerkui visiškai prieinama. Kaip vojaristui. Kad pensininkas, prisijungęs prie elektroninės bankininkystės, nuolat drebėtų, jog senas kompiuteris suges. Ir teks savo varganas pensijas aukoti naujam. Kad daugiau išdegintume elektros, daugiau už internetą mokėtume ir, neturėdami grynųjų, niekada nesijaustume saugūs. Nes žiūrėti į virtualų pinigą - tai tas pats, kaip žiūrėti kino filmą. Seansas baigiasi - aktoriai dingsta. Tiesa, bankai virstų mūsų šventovėmis ir slapčia drebėtume, kad šventovės užlūš ar jų dievai išsikraustys namo. Į Skandinaviją. Nors kai vietinių aborigenų vadai, pvz., premjeras, taip atvirai komercinius bankus proteguoja, ne bankai iš čia išsikrausto, o aborigenai masiškai sprunka.

Jei mama už grynuosius nuperka savo vaikui ledų, ji moka tik ledų pardavėjai. Nereikia primokėti dar kažkokiai trečiai mamytei. O komerciniai bankai, matyt, pasišovė tapti visų Lietuvos gyventojų „trečiosiomis mamytėmis“. O kurių galų mums taip su jais giminiuotis? Ir taip visos įmonės, įstaigos, institucijos prie jų pririštos. Ir taip esame pririšti paskolomis ir kortelėmis. Galų gale tai individo asmeninės laisvės ir asmeninės erdvės privatumo klausimas. O kuo labiau žmogus yra prie ko nors pririštas, tuo mažiau jo laisvės. Nes tikroji laisvė yra tada, kai niekas nereikalauja įvesti slaptažodį. Tarsi būtum koks nors įtartinas agentas, paskyręs slaptą pasimatymą kitam agentui.

Galima kiek nori skiesti apie „pažangesnį“ finansinį atsiskaitymą, bet tai viso labo tik pažangesnis lietuvių laisvės į asmeninį pasirinkimą ribojimas. Kas nori, ir dabar naudojasi elektronine bankininkyste. O kas jos nenori - nesinaudoja. O lietuvis tik su elektroniniais pinigais, be jokių grynųjų piniginėje sunkiai įsivaizduojamas. Nes neturėdamas grynųjų jaustųsi kaip „ubagėlis“. Tik elektroninis.

Nereikia brukti kažkokio švediško mentaliteto, nes kažin ar patys švedai tokį elektroninį turi. Juk ir jie žmonės. Tik iš finansiškai ir socialiai saugesnės visuomenės. O Lietuvoje žmonės nesijaučia nei finansiškai, nei socialiai saugūs. Todėl nereikia su jais dar papildomai eksperimentuoti. Kad įtiktume kažkokiems komerciniams bankams. Užsigeidusiems dar daugiau pelno.