Nėra visiška tiesa, kad apie lietuvybę, tautiškumą nebemadinga kalbėti. Vakar Lietuva minėjo Knygnešių dieną. Be jokios gėdos, sakyčiau, atvirkščiai, su pasididžiavimu per Lietuvos radiją žurnalistai ir kultūros žmonės apie knygnešius ilgiausiai diskutavo.
Pasirodo, kitos tautos tokio reiškinio kaip knygnešystė neturėjo. Ir žodis "knygnešys" vienintelėje lietuvių kalboje tėra. Užsieniečiui ilgokai reikėtų aiškinti, ką tai reiškia.
Jei knygnešių atminimas dar gerbiamas, negaliu suprasti, kodėl šių dienų lietuvybės puoselėtojai trypiami į juodą žemę. Kita vertus, galiu suprasti. Knygnešiams prieš pusantro šimto metų irgi buvo pavojinga lietuvišką žodį nešti per Nemuną į mūsų Tėvynę. Juos ir trėmė, ir mirtimi baudė.
Per kraują likome lietuviai. Šiandien nukeliam kepurę, nulenkiam galvas prieš knygnešius. Tai - istorija. Apie ją galima kalbėti, nes nei to meto didvyrių, nei priešų nebėra gyvų.
O apie šiandienos lietuvybę per garsiai kalbėti pavojinga. Teisia Lietuvos teisuoliais save tituluojantys "valstybininkai". Bet aš vis tiek noriu būti lietuvis.
