Jeigu Dievas duoda dantis, paprastai duoda ir duonos. Ypač tiems, kurie netingi dirbti. Su žemės ūkiu nieko bendra neturintiems žmonėms jau dabar trimituojama, esą brangs bulvės, brangs miltai, mat Šiaurės Ameriką užklupus šalčiams, čia itin nukentės derliai. Gamtos stichijos už jūrų marių - puikus pretekstas Lietuvoje prognozuoti produktų kainų kilimą. Ir tai jau tapo įprasta.
Vis dėlto tiek daržovių, tiek grūdų augintojų atstovai ramina: nėra ko kelti aliarmo, juk niekas nežino, koks bus ateinantis derlius.
Pasauliniai rinkos dėsniai paliečia visus, vis dėlto kyla klausimas, kodėl norint pasiteisinti prieš eilinį vartotoją prisigalvojama begalė argumentų, kodėl reikia kelti kainas. O kodėl ieškoma vis mažiau priemonių kainoms sumažinti arba padaryti taip, kad vartotojui būtų geriau? Kur kas „patogiau” vartotoją gąsdinti, galbūt jis prisipirks metams į priekį bulvių ar miltų.
Apie mūsų šalies geografinę padėtį kitos šalys gali tik pasvajoti, derlingos žemės - didžiausias turtas. Kiekvienais metais užauginame perteklinę produkciją, vidaus rinkoje tiek nesuvartotume net turėdami kelis skrandžius. Kita vertus, nesuvartojame ne vien todėl, kad produkcija perteklinė, o todėl, kad neįperkame.
Juk prekybos centrai orientuojasi į vidutinį vartotoją, jo perkamoji galia - nedidelė. Būtent todėl parduotuvėse lenkiškos, olandiškos bulvės ir kitos daržovės.
