Panašu, kad Lietuvai, o tiksliau jos valdžiai, toli gražu ne visi lietuviai atrodo savi. Kai kurie, pasirodo, yra labiau mylimi nei kiti. Dažniausiai tai priklauso nuo geopolitinės situacijos ir to, kuriems lietuviams reiškiama meilė padės uždirbti daugiau politinių taškų.
Štai neseniai skambiai pranešta apie tai, kad Baltarusijoje sulaikyta Lietuvos pilietė. Mokytoja, kuri, kaip skelbiama, dalyvavo protestuose prieš Aliaksandrą Lukašenką, kaltinama ekstremizmu. Lietuva tuojau pat įteikė notą Baltarusijos atstovams Minske, kad būtų suteikta daugiau informacijos apie šį sulaikymą. Žinių vis dar laukiama. Tuo metu situaciją aptarinėja politologai ir valdžios atstovai. Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas yra įsitikinęs, kad tai ne kas kita kaip politinis susidorojimas su žmogumi, kuris turi kitokią nuomonę.
Gražu, kad valstybė gina savo piliečius. Tiesa, ne visada. Pavyzdžiui, jau daug metų Lietuva likimo valiai paliko iš tėvų atimtus vaikus Norvegijoje, kurie taip pat iki šiol yra Lietuvos piliečiai. Valstybė pamiršo juos, neatstovauja vykstančiuose procesuose ir nesivargina padėti tėvams net suteikiant advokatų paslaugas. Štai Gabrielius, kurį tarnybos Norvegijoje iš šeimos paėmė jam būnant tik aštuonerių, jau greitai sulauks pilnametystės. Su savo mama visus šiuos metus jis susitinka tik griežtai pareigūnų prižiūrimuose pasimatymuose, trunkančiuose vos kelias valandas.
Beje, šiuo metu Kaliningrade tūkstančiai lietuvių taip pat laukia, kol Lietuvos valdžia išties jiems pagalbos ranką. Pirmą Rusijos karo prieš Ukrainą dieną Užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Rusijos piliečiams vizos nebeišduodamos. Kaliningrade gyvenantys lietuviškų šaknų žmonės, kurie dėl lietuvybės puoselėjimo šalyje nuolat persekiojami, rašo prašymus institucijoms jau ne vieną mėnesį, tačiau jiems durys uždarytos, o valdžios ausys kurčios. Ar todėl, kad padėti jiems nebūtų taip politiškai naudinga?