1 nuotr.Beveik dvejus metus trukęs panikos sėjimas dėl koronaviruso nepraėjo be pasekmių. Ir šiandien žmonės bijo užeiti į kioskelį, jei jame yra kita gyva būtybė be kaukės, izoliuojasi nuo aplinkinių vos suskaudus galvą. Epidemiologai, tikėtina, pasakys, kad teisingai daro, tačiau jie nevertina visuomenės psichologinės būsenos.
Baimei dėl pandemijos slūgstant, gyventojai patyrė šoką dėl infliacijos. Žiemos metu šildymo kainos tapo kosminės, maža to, pabrango kone viskas: nuo kasdienės duonos iki išeiginių pėdkelnių. Gerai, jei pavyko šaltąjį laikotarpį išgyventi be skolų, tačiau apie sutaupytas lėšas dažnas net nesvajojo.
O tada prasidėjo karas. Toks, kokio niekas XXI a. negalėjo nė įsivaizduoti. Jau daugiau nei du mėnesius klausomės, kokie miestai bombarduojami Ukrainoje, skaičiuojame žuvusius vaikus, prievartaujamas moteris. Kasdien baisiausi vaizdai transliuojami per visas ryšio priemones.
Tad ar galime stebėtis, jog tyrimai rodo, kad net 96 proc. lietuvių jaučia nerimą dėl savo ar savo šeimos gerovės? Didžioji dalis visuomenės nerimą jaučia kasdien. Baimė nejaučia ribų, smelkiasi pro visus plyšius. Ir nematyti, kad artimiausiu metu kažkas keistųsi. Atrodo, bus tik blogiau.
Praėjusią savaitę vienoje TV laidoje buvęs diplomatas sakė, kad mes, Lietuva, turime dvejus-trejus metus pasiruošti karui. Ši frazė buvo akcentuota, tyliau pasakant visokius „jei". Šią savaitę jau anonsuotas šoumenas, aiškinantis, jog šiandien visi su siaubu stebime vaizdus iš Bučos, tačiau rytoj Buča gali virsti Lentvaris ar Grigiškės. Ir po tokių frazių kažkur fone nuskamba raginimas nebijoti, vienytis, kovoti...
Paklausus, kodėl nerimauja dėl karo Ukrainoje, net 77 proc. respondentų nurodo, kad jaučia tiesioginio karo grėsmę ir Lietuvoje, 73 proc. apklaustųjų baiminasi branduolinio ginklo panaudojimo. O būtent to juk ir siekia karą pradėjusi Rusija. Įbauginti. Nes drebantys žmonės tampa neadekvatūs, baimė linkusi prasiveržti pačiu netinkamiausiu metu ir pačia pavojingiausia forma. Būkite budrūs.
