1 nuotr.Pagaliau pokalbiai tarp kaimynų kasant šviežiai iškritusį sniegą gali suktis ne tik apie politiką, „Žalgirį" ir Siegel, bet ir apie korupciją. Šita tema mano mylimiausia, todėl vakar mosikuodama kastuvu (taip taip, mano kieme lyčių lygybė!) vyniojau tokią labai smagią istoriją.
Įsivaizduokime. Yra koks nors didelis ir įtakingas koncernas. Jis nori gauti kuo daugiau milijoninių valstybės užsakymų, pavyzdžiui, ką nors pastatyti. Kad kuo daugiau užsakymų koncernas gautų, reikia tam tikrus politikus patepti.
Kad koncerno savininkas netyčia nesusiteptų, jis, kaip pridera galingam ir įtakingam bosui, tam tikrus patepimus atlieka savo dešine ranka. Pavadinkim tą žmogų kokiu nors viceprezidentu. Aišku, viceprezidentas veikia ne už ačiū, mat rizikuoja savo kailiu. Ir štai vieną kartą duoda - ir įkliūna. Pagaunamas duodantis kyšį, rezgantis pinkles, manipuliuojantis skalikais ir valdžiažmogiais, ir nuteisiamas kalėti. Sakykim, šešerius metus.
Kaip manote, kas jam už tai bus? „Neteks laisvės, garbės, reputacijos, - sako kaimynas. - Šešerius metus nematys artimųjų, praras algą". Slepiu šypsenėlę po šaliku, nes negaliu patikėti, kad šiais laikais dar yra tokių naivuolių!
„Visų pirma, manau, kad atsėdės jis geriausiu atveju trejus metus. Kalėjime be rūpesčių skaitys knygas, galės ką nors pastudijuoti, gi ne durnas žmogus, kad laiką veltui leistų. Jei norės - sportuos. Valgyti bus tris kartus per dieną patiekta, jei norės - ir košerinė košė garuos. Susitikimai su artimaisiais garantuoti, jei norės - ir nakvoti kartu galės. Nors mūsų herojus ne skurdžius, bet už elektrą, šildymą ar vandenį jam mokėti irgi nereikės. Atsipūs bent jau žmogus, banditų jis nebijo - turbūt pusę gyvenimo tarp tokių praleidęs, - ironiškai dėstau viziją aš. - O grįžus į laisvę, jo lauks nauja ištaiginga vila Italijoje, ant jūros kranto."
„Iš kur?" - braukdamas pirštine prakaitą nuo kaktos klausia naivuolis.
„Kaip tai iš kur? O už ką viceprezidentas atsėdėjo? Negi filmų apie mafiją nežiūrit? Juk visiems aišku, kad bosai pasirūpina savais, jei šie įrodo ištikimybę, prisiima kaltę, atlieka bausmę, neišdavę kitų. Kol vicepirmininkas sėdės, jo artimieji gyvens sotūs, žmona įrenginės vilą, vaikus į mokyklą vežios „rolsroisai" . Žodžiu, manau, vila - pats tas už šešerius metus".
Mano kaimynas pasikasė nosį, minutėlę pagalvojo ir tyliai ištaręs „aš tada pasirašyčiau ir už namuką Molėtuose prie ežero" ėmė įnirtingiau mojuoti kastuvu.
Kiekvienas savo mintyse galvojome, o į ką mainais aš atsėdėčiau šešerius metus...
P.S. Tik jau nepradėkite vaidinti šventuolių, niekada suktų minčių neturėjusių. Juk ne apie kažkokius galvų kapojimus kalbama, o tiesiog pinigiukų perkėlimą iš vienos butelio dėžutės į kitą.
