1 nuotr.Augau Vilniaus rajone, kur mokėti kalbėti rusiškai ir lenkiškai buvo norma.
Nieko nestebino, jei šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai. Bet labiau įprastos buvo mišrios šeimos - lietuviai plius rusų ar lenkų tautybės asmenys. Todėl rajone skambėjo kalbų mišrainė. O ir parduotuvėje ar pašte dažniau sveikindavosi rusiškai, nei lietuvių kalba.
Dabar šis veiksmas persikėlė į Vilniaus miestą. Tik jis vyksta ne devyniasdešimtaisiais, o po Nepriklausomybės atkūrimo praėjus 25-eriems metams.
Gyvenu Fabijoniškėse, netoli stadiono, kuriame pora kartų per savaitę susirenka žaisti futbolą juodaodžiai. Spardo kamuolį kone kaip profesionalai, batus su dygliukais apsiavę.
Beje, suvažiuoja labai netgi neblogais automobiliais. Paklausus - visi studentai ir visi iš Prancūzijos, nors nei bonžur, nei mersi boku negirdėti.
Gal šie žodžiai futbole nevartojami... Tarpusavyje jie šūkauja afrikiečių kalba, užkalbinti atsakinėja angliškai, skleisdami sudžiūvusios žolės kvapą.
Kitomis dienomis stadione karaliauja vaikai. Didžioji dalis - rusakalbiai. Norisi kuo greičiau pro šalį praeiti, nes ausys linksta nuo keiksmažodžių lavinos. Linksta mano, bet ne jų tėvų.
Madingos mamytės saulėgrąžas gliaudo, tėveliai alutį patraukia, neva nieko negirdi, nepastebi. Kaimynė vieną dieną pabandė pasakyti pastabą - tie nieko nesuprato. Gerai bent nepasiuntė.
Kalba rusiškai, neaišku, iš kur atvykę, bet mūsų kieme jie jaučiasi šeimininkais. Jie net supyksta, jog kaimynai nelinkę bendrauti rusų kalba.
Vaikštau sau rajonu, visiškai kitokiu nei buvo prieš dešimtmetį, labai panašiu, koks buvo vaikystėje.
Tik savų čia matau gerokai mažiau nei tada.
Galvoju - o jeigu karas? Kas gins? Tie iš „Prancūzijos" su dygliuotais batukais ar šitie, vakarais saulėgrąžas spjaudantys?
Aišku, kad nei vieni, nei kiti. Nes jiems Vilnius - tarpinė stotelė. Šiandien čia, rytoj kitur.
Nei čia jų puoselėti namai, nei jų išmindyti vaikystės takeliai, nostalgiškos kavinės ar nuo lietaus geriausiai saugantis balkonas.
Jiems jokio skirtumo, kas bus su Vilniumi.
O mums?
