1 nuotr.Atsimenate, kai 2020-aisiais paskelbus karantiną, daugelis juokavo, kad kitąmet turėsime naujagimių bumą. Deja, nieko panašaus neįvyko, netgi priešingai. Lietuvoje gimė tik 24,6 tūkst. kūdikių - tokio žemo gimstamumo nebuvo per visą 60 metų statistikos vedimo istoriją. Kodėl? Statistikai aiškina, jog tai susiję su mažu rodikliu, kiek vidutiniškai viena moteris pagimdo vaikų. Kita vertus, yra bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas, vadinasi, mažėja ir reproduktyvaus amžiaus gyventojų, tarp jų moterų skaičius. Taip aiškina statistikai, o žmonės sako - kalta valstybės politika.
Aišku kaip dieną, kad valdžia už mus vaikų nepridarys, tačiau ji gali pridaryti kitokių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, pakeista motinystės išmokų tvarka. Būsimos mamos ar planuojančios jomis tapti galvą nusisuktų, besiaiškindamos, kiek pinigėlių joms priklauso. Aibė visokių niuansų: kur dirbo, kiek dirbo, kiek vaiką augins namuose... Sėdi, galvoja, strateguoja.
Tuomet išgirsta, kad du mėnesius vaiką auginti turės tėvelis (suponuojant, jog tradiciškai vaiko priežiūros atostogų išeina mama). Puiku, šaunu, o ką tuomet veikti mamytei? Grįžti į darbą? Su „milžiniška" motyvacija, nes dirbs„net" du mėnesius? Užsiimti individualia veikla, kuri vėlgi truks du mėnesius?.. O gal geriau nusispjaut ir abiem grįžti į darbus, kurti pridėtinę vertę, pasamdžius mažyliui auklę? Puiku, jei yra „atliekami" 900 eurų auklytei apmokėti. Valstybė, žinoma, skatina tėvelius vaiko auginimo mėnesiais papildomai užsidirbti, tačiau tą padarius išmoka, žinoma, mažės.
Tai čia tik žiedeliai su tomis išmokomis. Pažvelkime, kas šiandien kalbama šeimos tema. Plinta feministinė banga neturėti vaikų, ant pjedestalo keliami bevaikiai politikai, SEB paskaičiuoja, jog užauginti mažą žmogų iki pilnametystės kainuoja 100 tūkst. eurų, o feisbukas ūžia, jog seksui su sutuoktiniu reikia raštiško sutikimo! Tad apie „netyčiukus" galima pamiršti, mat su išankstine sutartimi jokių „netyčiukų" iš principo būti negali.
Gimdyti vaikus ar ne - žmonių asmeninis pasirinkimas. Jų pačių sąmoningai priimtas. Todėl kažkokių lengvatų lyg ir nereikėtų reikalauti. Tačiau valstybės galvos formuoja politiką, atsižvelgiant į demografinius rodiklius. Paprastai kalbant - reikia tai valstybei būsimų mokesčių mokėtojų ar ne. Todėl pastaruoju metu atrodo, jog Lietuvai mažų lietuviukų nereikia. Tradiciškai įsivaizduojama šeima pateikiama lyg kažkokia atgyvena: „kam tos papildomos burnos, kai pasaulyje tiek badaujančių?".
