1 nuotr.Lietuva - švogerių kraštas ir to švogerizmo niekaip neįmanoma atsikratyti. Viena, kai su tuo švogeriu žuvis žvejoji, visai kas kita - kai, pasinaudodamas savo padėtimi, gali tam švogeriui atsidėkoti už puikią žvejybą ir įdarbinti savo padėjėju ar kokio skyriaus specialistu. Į bet kokią valdžią patekusieji kartais (o gal ir dažnai) pasijaučia turį teisę visur tvarkytis kaip savo kieme ir į kompaniją kviestis ką tik nori. Puikus jausmas turėti galios ir ją pajungti taip, kaip tik širdis užsigeidžia. Štai, pavyzdžiui, Varėnos meras Algis Kašėta už 1200 eurų algelę priėmė padirbėti prie projekto savo į Seimą nepatekusią kolegę iš Liberalų sąjūdžio. Šaunu. Nieko nepasakysi, moteris išsilavinusi, ir kolegė.
Jau nieko nebestebina, kai patekusieji į Seimą savo padėjėjais įdarbina bičiulius ar bičiulių žmonas. Tai gal jau nebesistebėkime ir nebeskirstykime politinių partijų į šventas ir šventesnes, nes kai apsidairai - tų šventųjų visai nėra, nesvarbu, ar žalias, mėlynas ar raudonas, vis tiek norisi tos gerovės, ir algos geros, ir kolektyvo savo. Klausimas gal ir nefilosofinis, tačiau kaip vertinti draugų, kolegų, artimųjų protegavimą atmetus kandidatus, kurie ir kompetentingi, ir vietiniai, ir darbštūs. Kaip pastariesiems lygintis su vadukų draugais, giminėmis ir kolegomis. Matyt, kad niekaip. Nes jei esi švogeris - tai jau savaime geriausias išsilavinimas pasaulyje.
Prieš rinkimus tiek visko prižadama, tačiau vilties, matome, dar kažkam užtenka, nes tie, kuriems neužteko, jau seniai pakėlė sparnus. Norėtųsi, kad mieli politikai atsakytų, iš kur dar pasisemti vilties, kai gerai pamąstęs prieini išvadą, kad neskaidrūs viešieji pirkimai yra toks pats blogis kaip ir neskaidrus darbinimas.
