1 nuotr.Lietuviai kaip plūdo, taip ir toliau plūsta laimės ieškoti į svečias šalis. Kitados ant mūsų žemelės priskaičiuodavo tris milijonus gyventojų, dabar turbūt jau koks milijonas atsisijojo. Ir mūsų vis mažėja. Nors nereikia stebėtis, juk vis dėlto tik užsienyje pinigais lyja.
Tačiau, nors ir nebėra kam gyventi, Lietuvoje masiškai vyksta pastatų renovacija. Vienas po kito „pasipuošia“, atsinaujina, išgražėja nameliai. Žinoma, sostinėje tų žmogelių pilna kaip skruzdėlyčių, tad turbūt logiška, kad taip ir turėtų čia būti, tačiau ką galvoja mažesnieji miesteliai? Aišku, visi norime būti gražūs, bet ar tai ne dar viena pinigų švaistymo vėjais akcija? Kai žinai, kad Europos Sąjungos kišenės labai gilios ir pilnos, tai taip lengva ranka ir švaistaisi milijonais. Žiūrėk, čia kokį namelį vaiduoklį renovuosi, čia takelį į mišką asfaltuosi, juk niekada nežinai, koks briedis sugalvos civilizuotai pasivaikščioti. Logikos nulis, bet darbas vyksta.
Tiesa, visada manydavau, kad posakis „namas vaiduoklis“ taikomas kokiam apleistam, kiek šiurpiam, negyvenamam pastatui, bet, pasirodo, šiais laikais jis įgauna visai kitą prasmę - gražus, renovuotas, išpuoselėtas namas, kuriame nėra gyventojų. Žiūrėk, kad tuoj nereikėtų kviesti vaiduoklių gaudytojų.
Tačiau įdomiausia, kada ateis (jei išvis ateis) diena, kai žmonės Lietuvoje galės džiaugtis teisingais valdžios sprendimais, kada reikiamų veiksmų bus imtasi jau ne post factum ir kada pagaliau milijonai bus leidžiami ten, kur jų tikrai reikia, o ne imituojant gerus darbus. Kad ir kaip būtų liūdna, tarp galimų atsakymų yra ir pasirinkimas: „Niekada.“ Na, o kol laukiame, galime tiesiog važiuoti į rajonus ir gėrėtis namais... Tuščiais, bet gražiais.
