Šį savaitgalį Ariogaloje, vaizdingame Dubysos slėnyje, į kasmetinį sąskrydį, dabar besivadinantį „Su Lietuva širdy“, susirinko Sibiro, sovietinių kalėjimų nepalaužti Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai, Laisvės kovų dalyviai. Skaudi jų patirtis. Skaudūs jų prisiminimai. Skaudi šios dienos tiesa, kad vis mažiau tos istorinės pamokos bereikia Lietuvai.
Dabartiniais laikais tremtis grįžo į lietuvio gyvenimą. Tik ešelonai kitokie, tik tremties kryptis ne į Rytus, o Vakarus. Ir su šautuvu iš gimtų namų niekas nekrapšto.
Ekonominiai tremtiniai didžiuojasi, kad Anglijoje po 12 valandų per dieną gamykloje pakuoja silkių galvas. Jie didžiuojasi, kad už vergišką darbą gauna gerokai daugiau nei Lietuvoje minimalus atlyginimas. Jie didžiuojasi, kad ten gimstantys vaikai gaus tenykštę pilietybę. Ir jie patys tampa tenykščiais piliečiais. Dabar geidžiančiais atgauti ir Lietuvos pilietybę. Lyg Lietuvos Respublikos piliečio pasas būtų nuolaidų kortelė.
Reikalaujama teisės į dvigubą pilietybę. Bet kažkodėl nereikalaujama, kad būtų leista ir pareigą Tėvynei atlikti. Pavyzdžiui, mokėti Lietuvai mokesčius. Kur likę seni tėvai skundžiasi menkutėmis pensijomis. Bet... gera tik gauti iš Tėvynės.
Ar gali emigrantas pasigirti, kad jis Tėvynę myli ar yra patriotas? Na... iš meilės niekas mylimųjų nepalieka, iš meilės niekas nesiskiria.
