Lietuvoje švietimo reforma nesibaigs niekada. Nebent kas nors kada nors panaikintų Švietimo ir mokslo ministeriją. O kol kiekvienas švietimo ministras trokšta “įsiamžinti” ne dirbdamas darbus, reikalingus žmonėms, o “reformuodamas ne švietimą, bet savo pirmtaką”, tol kentės vaikai ir verks jų tėvai. Arba atvirkščiai.
Normalus žmogus visai suprantamai nori, kad jo vaikas būtų išsilavinęs. Normalaus piliečio manymu, tik mokslas gali padėti susitvarkyti gyvenimą, palengvinti jį, padaryti deramą tvarką tiek bręstančiose jauno žmogaus smegenyse, tiek būsimoj darbinėj veikloj ir, žinoma, piniginėj. Jau atsikandom sovietinės ideologijos pyrago, kuris mus maitino liūdna pasaka, kad pinigai yra niekas, o dvasia - viskas. Jau atsičiulpėm ir ankstyvosios Nepriklausomybės kooperacijų ir nelegalių bizniukų saldainio, kuris mus skatino galvoti, jog pinigai yra viskas, o dvasia - niekas. Žmonės pradeda suprasti, kad, tarp pinigų ir dvasios turi būti pusiausvyra: dvasiškai turtingo ubago kaip ir tuščiadvasio turtuolio gyvenimas esamos ir būsimos kartos nevilioja. Net dar visai neseniai populiari Lietuvoje patarliukė - durnas, ba neturi pinigų, arba neturi pinigų, ba durnas - jau nėra madinga. Jaunimas vis labiau stengiasi kibti į mokslus, nes supranta, kad nors mokslas proto ir neduoda, tik žinių, be jo bus sunku. Jaunimas supranta, o va tautiniai švietimo vadukai - nelabai. Kitaip argi savo kvailom reformom kone kasmet statytų besimokantiesiems ir jų tėvams užtvaras, barikadas, stiklo kalnus.
Kainos ir antkainiai
Tarkim, jauna šeima sugalvoja pasitarnauti Lietuvos demografinių rodiklių lentelei (DRL) ir iš mistinės UAB “Gandras” įsigyja vieną visai ne varlėmis mintantį ir ne plunksnomis rengiamą vaiką. Kai tas “rodiklis” sulaukia šešerių septynerių metų, tie tėvai tai sumautai DRL trokšta DAR sykį pagelbėti. Tačiau jų pirmagimis ką tik pradėjo eiti mokslus, ir tėvai suprato: antras gandriukas, o tikriau - jo mokslai, juos nuskurdins negrįžtamai. Pieštukas, trintukas, sąsiuvinukas, duonos riekė mokiniui ir saldainis mokytojui, drabužėlis (uniforminis ir ne), žinoma, kainuoja, bet dar kaip nors - nuo įkapių nugvelbę litą kitą - įpirksim. Bet ką, rupūžės, daryti su vadovėliais, jų kainom, antkainiais ir kasmete kaita - tiesiog neišmanom. Pavyzdžiui, kad ir anglų kalbos vadovėliu. Kaimynai pataria, kad pigiau vaiką anglų kalbos mokyti tiesiog Anglijoj: ten, sako, ir be šimto vadovėlių, ir be “išpendėjusių” mokytojų - tik skinant salotas kokiam nors dvarlauky - galima angliškai visai pakenčiamai pragysti. Gal taip reikės ir padaryti, kai tik islandai baigs “dūmyti”.
Keliai ir klystkeliai
Dar kad ta smegenų “šveitimo” ministerija nebūtų tokia melagė: ėmė čia kada jai ir gana iškilmingai išsprūdo, kad vadovėliai moksleiviams buvo, yra ir bus nemokami. Anot jos (ministerijos), jei yra kitaip, tai kalti “iešmininkai” arba, kitaip sakant, mokytojai, kurių niekas (niekas - tai ir yra ministerija) niekaip negali sudrausminti. Šitoj vietoj savo trigrašį dar kyšteli koks nors seimeris (Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadukas): “Mokyklos privalo įsigyti tokias mokymo priemones, iš kurių mokys vaikus...” Nežinau, ar čia ištrauka iš įstatymo, ar... pats įstatymas. Visas. Supratau tik tiek, kad šitam “šveitimo” katile, kas ką nori, tas tą ir daro. Savo virtuvėj virkit sriubą patys, dėkit jon ką tik norit, kokius tik turit savo pilkosiose ląstelėse merdinčius ingredientus, bet supraskit: ją ragaus - ir visai už nemažus pinigus - darželiai, mokyklos, universitetai, tad... nenuodykit ir neskurdinkit tautos, nevykit mūsų vaikų mokslo srėbti į užsienius.
Prie ratelio 2
Jeigu dabar reikėtų tautinės skulptūros patriarchui Petrui Rimšai išskobt skulptūrą “Lietuvos mokykla 2010”, joje tikriausiai būtų pavaizduota ne spaudos draudimo laikotarpiu prie verpimo ratelio sėdinti suvargusi moteriškė ir iš maldaknygės ar Tilžėj spausdinto ir knygnešių parboginto elementoriaus mokanti kaimo vaikutį lietuviškų abėcėlinių tiesų, o koks nors ant DVIEJŲ dalių valdiškos sofutės su DVIEM pagurkliukais gulintis steponavičius, besistengiantis visai Lietuvos jaunuomenei tas pačias tiesas įdiegti iš DVIEJŲ šimtų litų vertės kupiūros.
Vietoj pastebėjimo
Tūlas “šveitimo” vicebacys teigia, kad vadovėliai, ypač žemesniųjų klasių moksleiviams, brangsta dėl spalvotų piešinių daugos - maždaug poligrafiniai niuansai. “Nafik”, - pasakytų vienas iš 141-o, - man tokia paišyba.” Ir būtų teisus. Kaip dažnai.
