1 nuotr.Žadėtų šimtų karvių šią savaitę po Seimo ir Žemės ūkio ministerijos langais taip ir neišvydome. Gal tiek jų jau nebeliko? Tačiau pamatėme karvutės griaučius, kelis karstus, žvakučių ir karvėmis apsirėdžiusių žmonių, reikalavusių pinigų ir pieno kvotų grąžinimo... Net ir toli nuo kaimo reikalų gyvenantys tautiečiai nusistebėjo - juk ne mūsų valdžios galiose tai pakeisti.
Na, tiksliau tariant - mūsų, tik ne šios, kuri išsidėsčiusi sostinės širdyje, o tos, kuri išsidėsčiusi Briuselyje. Nei papildomų milijonų prispausdinsime, nei pieno kvotas grąžinsime, juk visos kortos ES rankose. Kokį nori, tokį kozirį ir traukia. Kad Lietuva neišnaudodavo jai skirtų pieno kvotų, nebuvo naujiena. Todėl nusprendus jas naikinti buvo aišku, kad bus blogai. Kol kitos šalys ėmė ruoštis liberalizavimui - Airija, Nyderlandai, Vokietija ėmė smarkiai didinti pieno gamybos apimtis, lietuviai dejavo - vajei, kas bus. Ar mūsų valdžia to norėjo? Ne. Ar kam nors iš ES valdžios tai rūpėjo? Ne. Tam tiesiog reikėjo ruoštis. Šioje vietoje akmenį galime mesti į perdirbėjų daržą, jiems žalio pieno perteklius visada į naudą. Juk ūkininkas sutiks su mažiausia kaina, kad tik nereikėtų pieno atiduoti veltui. Bet šiandien po perdirbėjų langais ūkininkai nemitinguoja.
Manau, tikroji problema yra tai, kad dirbantis lietuvis Europai pavojingas. Todėl manipuliuojant „išmokomis“ mes vieną dieną leidžiame savo laukuose želti žolei, kitą karklus vietoj javų auginame. Nes už tokias nesąmones ES moka. Gulėk ant pečiaus, tegul viskas aplink nyksta, dirvonuoja, ir imk išmokas. O už jas eik į parduotuvę ir pirk duonos, grietinės, pieno ir kiaušinių. Tik toks „ūkininkas“ Briuseliui išties naudingas, nes po 2020 m. taps puikia ir, svarbiausia, pigia darbo jėga užsienio fermose.
