Didvyrių Lietuvoje mažai. Tik medalių, ordinų daug

Sprendžiant iš ordinų, medalių gausos, Lietuvos piliečiai ką tik pražiopsojo Trečiąjį pasaulinį karą. Ar bent karą su Latvija. Buvo ištikti komos, amnezijos, todėl nepastebėjo, kad jų šalyje vyksta kraugeriški, žūtbūtiniai mūšiai. Pabudo iš komos tik tada, kai Lietuvoje vėl įsivyravo taika. Ir šit mato. Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė jau tapusi karininke. Jau militarizuota. Už karinius nuopelnus apdovanota Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžiumi. Drauge su kitais naujai iškeptais karininkais - Arvydu Sekmoku, Roku Masiuliu, Rimantu Šadžiumi ir Vitu Vasiliausku.

Puiku. Lietuvos armija pasipildė naujais karininkais. Bent turėsime ką pasiųsti į Ruklą. Be to, šie kariškiai itin patyrę. Kol mes, eiliniai piliečiai, buvome ištikti komos, šie didžiavyriai kariavo už mus. Kasė apkasus. Vairavo šarvuočius. Galbūt net pilotavo NATO lėktuvus. Gal patyrė raketų ataką. Ar tapo snaiperiais.

Kažkaip azijietiška. Ne europietiška. Vos bajus įtinka didesniam bajui - iškart gauna arbūzą arba blizgutį. Kol galiausiai visi apsikarsto blizgučiais. Kaip generalisimas Leonidas Brežnevas.

Taikos metu ministrai, premjerai, Lietuvos banko valdytojai ir kiti valstybės tarnautojai tiesiog dirba. Ir už savo darbą gauna atlyginimus. Tikrai ne menkus. Be to, kuo ilgiau dirbi valstybės tarnyboje, tuo didesni algų priedai. O ateityje - ir didesnės pensijos. Tad taikos metu medaliai bei ordinai turėtų būti teikiami tik už iš tikrųjų didvyriškus poelgius. Asmeninę fizinę riziką. Tačiau neteko girdėti, kad R.Šadžius būtų išgelbėjęs tvenkinyje skęstantį žmogų. O I.Šimonytė ką nors ištraukusi iš ugnies. Jei ne žmogų, tai bent katiną.

Apdovanoti buvęs ir esamas energetikos ministrai. Kadangi neapdovanotas buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, vadinasi, apdovanojama ne už darbus energetikoje. Ordinai teikiami už paklusnumą D.Grybauskaitei. J.Neverovičius atsistatydino, todėl nepaklusnus. Nors žmogiškai galvojant, jei paklūstama vienam asmeniui, tai ir apdovanojimas turi būti ne valstybinis, bet asmeniškas. Klusniuosius galima pamaloninti privačiau. Tarkime, saldainiais. Ar Užgavėnių proga asmeniškai prikepti blynų. Ir pakviesti jų paragauti į Turniškes.

Galų gale, mūsų valdininkija nėra veisliniai dogai, basetai, šarpėjai, vežiojami į atitinkamas parodas. Tad kurių galų kaip tuos dogus juos apkarstyti ordinais, medaliais. Vien už tai, kad dirba. Ir lengvai dresuojami. O jei dirbdami pridirba, vis vien klusnūs. Jei suskaičiuotume, kiek turime apdovanotųjų valstybės tarnautojų, apkarstytų kryžiais, turbūt jau esame tapę šventųjų buveine. Bent antruoju Vatikanu. Su šv.Sostu. Tik keista, kad žmonės to nepastebi. Bet prezidentė atkakliai perša mintį, kad būti jai klusniu premjeru - savaime didvyriškas poelgis. Nusipelnęs Vytauto Didžiojo ordino Komandoro Didžiojo kryžiaus. Nebent S.Daukanto aikštėje dviejų premjerų didvyrių laukė pasakų slibinas. Ir už tą sunkiai pakeliamą kryžių ir gaunami kryžiai.