Ar kada nors bandėte populiariausiose interneto paieškose įvesti žodį „kyšis”? Protingoji sistema iškart pasiūlo tris variantus: „kyšis gydytojui”, „kyšis už operaciją” bei „kyšis „Regitroje”. Trečiąjį derinį kol kas palikime ramybėje, o štai pirmieji du parodo, su kuo kyšis sietinas labiausiai.
Ne kartą teko stebėti šypsnį keliantį epizodą, kai prie gydytojo durų su maišeliu stovinti močiutė iš kabineto išeina jau be jo. Arba vyrą ligoninėje lankanti žmona stalčiuke prie lovos palieka kelias dvidešimtines: „Sesutei, kad dažniau pažiūrėtų.” Tai atrodo taip įprasta ir natūralu. Ir dėl to greičiausiai niekas nepyksta. Visai kas kita, kai kalba pasisuka apie operacijas, sudėtingus gydymus ar brangiai kainuojančias procedūras.
Kur dideli pinigai - ten didelės problemos. Tačiau kai kalbame apie kyšius, šis posakis negalioja. Mat būtent kyšiai padeda tas problemas išspręsti. Įprotis atsilyginti tiek įaugęs į mūsų kraują, kad kitaip tiesiog nemokame gyventi. Esame įsitikinę, jog jeigu neduosi, tave nugydys, tavęs neprižiūrės... Tik ar kartais neskubame kitų vertinti pagal save?
Kad medikams duoda - nestebina nieko. Kad medikai ima - irgi tapo seniai nusistovėjusi taisyklė. Tai kodėl taip visi tuo piktinamės? Juk tai užburtas ratas, kuriame dalyvauja abi pusės. Logika paprasta - jei vieni neduotų, kiti neturėtų, ko imti. O gal labiausiai pykstame ne dėl to, kad kažkas duoda ar ima, o kad duoda ne mums?
