1 nuotr.Daug ką turbūt šokiravo, kai finansų ministrės Gintarės Skaistės vyras Audrius pedagogus išvadino „komuniagomis" ir „broileriniais".
Lyg ir politikas, Vilniaus miesto tarybos narys, o arogancija ir panieka per kraštus liejasi. Visgi nereikia stebėtis, nieko čia šokiruojančio ar net keisto.
Pirma, minėtasis asmuo yra konservatorius ir konservatorės (netgi užimančios labai aukštas pareigas) vyras. Arogancija tokioje šeimoje vos ne privaloma.
Antra, pedagogai mūsų valstybėje dabar stumte stumiami tapti „komuniagomis".
Pabandysiu paaiškinti, ką turiu galvoje.
Prieš kokį šimtą metų koks nors arogantiškas Skaisčio atitikmuo „komuniagomis" būtų pavadinęs socialinio teisingumo siekiančius ir galbūt ryšių su socialdemokratais turinčius asmenis, greičiausiai proletarus. Pastarieji išties turėjo priežasčių būti nepatenkinti - sunkus darbas, kuklus atlyginimas, neaukštas socialinis prestižas. Na, dar ir arogantiškų politikos veikėjų panieka.
Dabar, XXI amžiuje, proletarų vaidmenį užėmė pedagogai. Aišku, ne tik jie. Yra ir policininkai, socialiniai darbuotojai, žemesnių grandžių medicinos darbuotojai ir kai kurių valstybinių įstaigų klerkai.
Gal ką užmiršau, bet tai esmės nekeičia. Esmė ta, kad tūkstančiai žmonių, ant kurių laikosi valstybės aparatas, gali pasakyti tą patį, ką prieš šimtą metų būtų pasakęs paprastas gamyklos darbininkas: sunkus darbas, kuklus atlyginimas, neaukštas socialinis prestižas. Ir arogantiškų politikos veikėjų panieka.
Nesiimu spręsti, kiek šiuo konkrečiu momentu pagrįsti pedagogų reikalavimai, ką gali ar negali padaryti Vyriausybė. Tačiau, žiūrint ne į konkrečius momentus, o į bendras tendencijas, XXI amžiaus Lietuva nekelia nei susižavėjimo, nei optimizmo.
Laisvosios rinkos principai čia taip išbujojo, kad greit viešajame sektoriuje liks tik „komuniagos" ir juos niekinantis pseudoelitas.
