1 nuotr.Kol politikai ginčijasi, kas ir kiek mokės nekilnojamojo turto mokesčio, reikėtų pagalvoti apie dar vieną aspektą - kaip valstybė išleis surinktus pinigus?
Dalį paskirs gynybai, ta suma įkris tarsi lašas į jūrą, bet bala nematė, leisti pinigus savai kariuomenei vis tiek prasmingiau nei svetimai. Kitą dalį skirs savivaldybėms, o štai šis tikslas man atrodo nevertas to, kad mokesčiu būtų piktinami ir skurdinami žmonės.
Galima pamanyti, kad Lietuvos savivaldybės skursta. Ne, aš manau, kad jos turi per daug pinigų, todėl net nežino, kur juos dėti.
Gyvenu Vilniuje ir matau daugybę išknistų, remontuojamų gatvių, šaligatvių, skverų. Savaime tai nėra blogai - jei turi pinigų, tai ir remontuoji, gražini. Tačiau pinigų turėjimas yra būtina sąlyga ir atrodo, kad Vilnius jų turi per akis.
Kitaip labai neskubėtų, taisytų tik avarinės būklės objektus. Be to, sostinė gali sau leisti uždažyti grafičius, o paskui paskelbti konkursą, kad būtų nupiešti nauji. Panašu į skurdžiaus prioritetus?
Iš Vilniaus kartais nuvažiuoju į gimtąjį kaimą. Besilankydamas jame sužinojau, kad vienas namas skirtas socialinių įgūdžių neturinčiai šeimai. Išvertus į žmonių kalbą, abu tėvai yra sveiki, netgi negeria, bet neturi socialinių įgūdžių, todėl reikia skirti būstą, aprūpinti jį buitine technika.
Be to, socialinė darbuotoja turi nuolat atvažiuoti, pagaminti valgį, išskalbti drabužius ir patalynę. Vos ne komunizmas - kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal sugebėjimus. O jei sugebėjimų neturi, tai ir nereikia, gausi šiaip.
Kai matau tokius pavyzdžius, kalbos apie NT mokesčio būtinybę atrodo visai neįtikinančios. Jei turėsiu mokėti, kad miestuose dar sparčiau judėtų remontai, o kaimuose dar geriau gyventų socialiai nepritampančios šeimos, manysiu, kad mano pinigai švaistomi prabangos dalykams.
O juk mokėsiu už savo vienintelį būstą, visai ne prabangų.
