1 nuotr.Šią savaitę užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis daro viską, kad ir taip niūrus lapkritis atrodytų visai beviltiškas. Skatina permąstyti saugumo koncepciją, praneša, kad Rusija atsigauna ir telkia resursus kovai prieš NATO.
Žodžiu, priešas visai šalia vartų. Čia visiškai neironizuoju. Užsienio reikalų ministras žino daugiau už paprastą pilietį, bent jau turėtų daugiau žinoti. Jeigu jis diena po dienos skambina pavojaus varpais, nieko čia juokingo.
Aišku, gali kilti klausimas: kodėl ministras skatina permąstyti koncepciją tik dabar? Jis valdžioje jau trejus metus, pilno mąsto karas Ukrainoje vyksta metus ir maždaug devynis mėnesius. Kažkas atsitiko būtent dabar, kad reikia keisti koncepciją ir aiškinti, jog laiko beveik neturime? Galbūt ir atsitiko. Galbūt viskas klostosi visai ne taip, kaip mūsų valdantieji prognozavo prieš metus ar kiek daugiau.
Prisiminkime, kas buvo kalbama pernai ar šių metų pirmąjį pusmetį. Rusiją prispaus sankcijos, ji neva izoliuota, ji visiškai nusilps, susprogs iš vidaus.
Pavyzdžiui, europarlamentaras Andrius Kubilius nuolat kalbėjo, kaip elgtis su Rusija, kai režimas joje pasikeis. Lyg pasikeitimas būtų neišvengiamas faktas.
Kalbos apie tai, kad Ukraina gali ir nepasiekti tokios pergalės, kokios norėtų, prieš metus būtų traktuojamos kaip išdavystė. Taip kalbantį politiką patys valdantieji būtų psichologiškai nulinčiavę.
O dabar pats G.Landsbergis užsimena, kad Ukrainoje gali būti pokyčių į blogąją pusę, kad Rusija nenusilpo. Pasaulis vėl pasirodė ne toks, koks atrodė mūsų politinei grietinėlei.
Ministras prideda: „norėčiau klysti, būti neteisus". Aš irgi labai norėčiau, kad jis būtų neteisus ir viskas nebūtų taip jau blogai. Kai žiūri pro langą, apokalipsės dar nesimato. Bet Landsbergio žodžiai rodo, kad dar neseniai valdančiųjų spinduliuotą optimizmą apokalipsė jau ištiko.
