Žinant, kad bedarbių skaičius Lietuvoje greitai artėja prie 300 tūkst., kai kurie faktai atrodo keistai. Tarkim, šis - mūsų verslininkai vis dar mielai samdo užsieniečius. Jiems darbo vietų atsiranda. Sutikite, sunku patikėti, kad visa Lietuvos piliečių bedarbių armija linkusi tinginiauti ir laukia nesulaukia valstybės išmaldos. O darbštieji užsieniečiai gelbsti rankų pritrūkusius verslininkus.
Teoriškai viskas būtent taip ir yra. Darbo vieta pagal taisykles turi būti pasiūlyta lietuviui ir tik paskui - užsieniečiui. Vadinasi, mūsų žmonės bijo darbo? Spėju, kad šiam teiginiui mažai kas pritartų. Juk lietuviai nevengia lenkti nugarų plaudami indus ir skindami braškes Vakaruose. Matyt, teorija, kaip ir daugeliu atvejų, kertasi su praktika.
Praktikoje nesunku sugalvoti schemą, pagal kurią darbo norintis lietuvis greitai praras norą. Pavyzdžiui, išgirsta tolimųjų reisų vairuotojas darbdavio pasiūlymą su tikrai drakoniškomis sąlygomis. Pasako ačiū ir išvyksta patikrinti, kokio skonio vakarietiškos braškės. Už durų jau laukia būrelis vadinamųjų trečiųjų šalių piliečių. Jiems darbdavio pasiūlymas tinka. Taip ratas ir sukasi. Lietuviai - į užsienį, užsieniečiai - į Lietuvą.
