1 nuotr.Gaisrų aukų statistika nėra skaičiai, tai tragedijos, kurios nesibaigia artimų žmonių laidotuvėmis. Trijų dukrelių netekusią motiną, maitintojus praradusias šeimas dar ilgai kankins košmarai, slėgs apmaudas, grauš kaltės kirminas, kad patiems pritrūko atsargumo, rūpestingumo. Ar taip jau sunku buvo vasarą išsivalyti kamine susikaupusius suodžius, užlipdyti išklibusias krosnies dureles? Aišku, kažkas bandys raminti sąžinę, versdamas kaltę neva per ilgai į gaisrą važiavusiems ugniagesiams, savamoksliam krosniui ar elektrikui...
Mėgstame palinguoti galvomis, kad tragedijai pasitarnavo alkoholis, pragaištingas įprotis rūkyti lovoje, tačiau vargu ar susimąstome, jog panaši nelaimė gali kilti bet kuriuose namuose. Priešgaisrinės saugos pareigūnai metų metus veltui burnas aušina, ragindami prieš žiemą pasirūpinti savo būsto šildymo saugumu, įsirengti dūmų detektorius ir t.t.
Pastaruosius prietaisus, reaguojančius į dūmus 85 decibelų garsu, galinčiu iškelti iš lovos net stipriai įmigusį, turi įsirengę vos 4 proc. gyventojų. Žmonėms atrodo, kad tai brangu ir jiems nereikalinga. Tačiau paprasčiausią dūmų detektorių galima įsigyti ir už 4-6 eurus - juokinga suma, palyginti su realia galimybe apsaugoti save, vaikus, galbūt ir kaimynus.
Bet čia svarbiausia ne kaina, o požiūris. Jeigu priešgaisrinių reikalavimų laikymasis būtų griežtai kontroliuojamas ir už aplaidumą grėstų baudos, žmonės tikrai užlipdytų aptrupėjusius kaminus, sukrapštytų kelis eurus ir detektoriams. O dabar net ir savivaldybių nupirkti ir šimtams socialiai remtinų šeimų išdalyti dūmų detektoriai iš jų namų „išgaruoja“ - iškeičiami į pigų vyną, alaus bambalius. Graudu ir pikta, kad be valdžios botago nesugebame pasirūpinti savo ir vaikų gyvybe.
