Sveikinimas valdantiesiems ir kalbos susintojams

Toks pasakymas - ne šiaip žodžių junginys, o giliaprasmė ir auklėjanti mintis: jeigu duoną ant stalo žmogus pameta bet kaip, vadinasi, jis ir aria, ir akėja, ir sėja, ir kitką ūkyje dirba bet kaip. Atmestinai. Iš kur tada namuose bus sočiai duonos kasdieninės?

Praeities tyrinėtojai sako, jog iš jos reikia mokytis ir nekartoti karčių klaidų. Kartu jie porina, jog esame skystagalviai, nes mokytis nesugebame. Kalba - lyg duona mūsų kasdieninė. Bet mėtome ją kaip pakliuvo, darkome ir teisinamės, jog ji yra gyva, todėl kinta. Regis, tai - didžiulė kvailystė, nes kalba ne kinta, bet ją keičia žmonės. Ypač tie, kurių žodis girdimas žiniasklaidoje, kurie dėl sidabrinio pinigo mums pristatomi kaip sektini pavyzdžiai.

O ne vienam tų pavyzdžių - nei galvoje, nei uodegoje duonutę tvarkingai ant balto rankšluosčio padėti. Jiems maga plikbajoriškai pasipuikuoti, todėl poniutė, LRT laidos vedėja, vietoj lietuviško „neįmanoma" kvykteli anglišką imposible (šis ir visi kiti pavyzdžiai - ne pramanyti, o tikrai girdėti laidose). Anot jos ir kitų panašių inteligentų, dainos ne perdainuojamos, o koveruojamos, gyventojų surašymo duomenys ne tikrinami, o verifikuojami, paklausa ne tiriama, o daromas reserčas, ieškoma ne paslaugos, o serviso tiekėjo... Vietoje gerai sakyti okej, regis, yra nepelnytos pagarbos reikalaujantis prieveiksmis. Tas pats, kuris niekada netaps veiksmu.

Jei taip, vadinasi, savą duonutę galima klestelti bet kaip, o iš svetimos rankos gaunamai - bučiuoti į padą. Ir tapti nuo jos priklausomam.

Todėl nesakykim, kad šnekos apie kalbos susinimą nusibodo ir kiaušinio lukšto nevertos. Nes tai, kas vyksta su tautos kalba, yra tos tautos smegenų minkštėjimo rodiklis. Kuo jis didesnis, tuo labiau katučių ploja viso pasaulio valdantieji, nes skystagalvius lengva valdyti.

Katutės jau girdėti. Pasakykite lietuviškai „edukacija" ir „švietimas"... Tai yra švietimas ir švietimas. Kaip vėlgi sakydavo močiutė Domicėlė, net kunigas du sykius to paties nekartoja...

Mes ne statom, o vykdom statybos darbus, ne mokome vaikus, o vykdome ugdymo procesą, ne tiriame, o darome tyrimą. Įsivaizduokite savo močiutę, kieme besisukinėjančiam seneliui per langą sakančią eik „daryti valgymą".

Jeigu manote, kad viskas gerai, sveikinu jus valdančiuosius.

Šiandien vėlgi per LRT išgirdau dar vieną „auksinį" pavyzdį: „Siūlau vartoti lietuvišką žodį reprezentuoti savo šalį".

Gal LRT galėtų pasimokyti iš praeities ir atgaivinti kalbos valandėles?

Na, bent minutėles, per kurias budintis kalbininkas po tiesioginės laidos ne gėdytų savos kalbos žudikus, o jiems ir klausytojams bei žiūrovams pasakytų, kaip reikia sakyti lietuviškai. Juk šiame tekste, be pavyzdžių, nepanaudojau nė vieno svetimo žodžio. Vadinasi, galima apsieiti ir be jų. Žinoma, ne visada. Bet tik tada, kada tikrai reikia, o ne plikbajoriškai pasipuikuoti.