Sausio 1-ąją dar kartą teko nusistebėti vilniečių abejingumu viskam. Anksti rytą taksi automobiliu grįžtant namo, akį patraukė masinės muštynės, vykstančios Švitrigailos ir Vivulskio gatvių sankryžoje. Parėjęs į butą pažvelgiau pro langą - gal jau bus atvykusi policija? Deja. Ant šaligatvio prasidėjusi kova tarp 10-15 asmenų grupės tuo metu buvo persikėlusi į gatvės vidurį, o pro šalį važiavę taksi ir kiti automobiliai ratu apsukdavo muštynių epicentrą.
Susinervinęs paskambinau pagalbos numeriu 112. Juk nieko nedarant ir žmogų užmušti gali! Paaiškėjo, kad apie gatvės muštynes informavau pirmasis, nors muštynes tikrai matė keliasdešimt (be dalyvaujančiųjų) žmonių. Pareigūnai į įvykio vietą važiavo lygiai 10 minučių (komisariatas - vos 1 minutė kelio). Per tą laiką muštynės buvo spėjusios ir baigtis, ir vėl įsismarkauti. Tiesa, chuliganai pasprukti nespėjo - patruliai juos užklupo vis dar besiautėjančius.
Šis įvykis privertė susimąstyti: kas turi atsitikti, kad Vilniaus gyventojas atkreiptų dėmesį į chuliganizmo atvejus? Pats gauti “per snapą”? To niekam nelinkiu. Tačiau reikia atsiminti - jei “žulikams” leisime siausti nebaudžiamiems, kitą sykį užpultųjų padėtyje galime atsidurti patys.
LAURYNAS, VILNIUS